neoevoliucionzmas (neo… + evoliucionizmas), sociokultūrinė antropologijos teorija, socialinius pokyčius aiškinanti Ch. R. Darwino evoliucijos teorijos kai kuriais teiginiais. Kartais neoevoliucionizmas dar vadinamas kultūros ekologijos mokykla. Tiria ilgalaikius socialinius pokyčius ir reguliarius visuomenės plėtotės veiksnius, kurie būdingi toli viena nuo kitos esančioms ir tarpusavyje nesusijusioms kultūroms ar civilizacijoms. 20 amžiaus pradžioje evoliucionizmas buvo kritikuojamas kaip nemokslinė doktrina. 20 amžiaus 5 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose jis buvo atgaivintas, juo remiantis suformuotas ir išplėtotas šiuolaikinei antropologijai pritaikytas neoevoliucionizmas. Iš pradžių neoevoliucionizmas buvo laikomas antropologijos, nuo 20 amžiaus 7 dešimtmečio – ir sociologijos teorija. Svarbiausi atstovai – T. Parsonsas (Visuomenės: evoliucijos ir lyginamosios perpektyvos / Societies: Evolutionary and Comparative Perspectives 1966, Moderniųjų visuomenių sistema / The System of Modern Societies 1971), F. Tönniesas, Jungtinių Amerikos Valstijų antropologai L. A. White’as (Kultūros evoliucija: civilizacijos plėtra iki Romos žlugimo / The Evolution of Culture: The Development to the Fall of Rome 1959), J. Stewardas (Kultūros kaitos teorija: daugialinijinės evoliucijos metodologija / Theory of Culture Change: The Methodology of Multilinear Evolution 1955), M. D. Sahlinsas (Evoliucija ir kultūra / Evolution and Culture 1960), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas G. E. Lenskis (Galia ir prestižas / Power and Prestige 1966, Žmonių visuomenės: makrosociologijos įvadas / Human Societies: An Introduction to Macrosociology 1974).
Neoevoliucionizmas remiasi empiriniais archeologiniais, paleontologiniais ir istoriografiniais įrodymais. Atmeta socialinės pažangos ir determinizmo idėją, teigia, kad socialinę evoliuciją lemia atsitiktinumai ir laisva valia. Įvairios kultūros gali plėtotis skirtingai, kai kurios gali net praleisti tam tikrus evoliucijos etapus. Neoevoliucionizmas pabrėžia empirinių įrodymų būtinybę. Socialinė evoliucija nebūtinai juda teisinga kryptimi, socialinė pažanga nėra tobula, kartais vyksta net socialinis regresas. Socialines sistemas lemia technologinės sistemos. L. A. White’as išskyrė žmogaus evoliucijos 5 etapus: pirmajame žmogus naudoja savo raumenų energiją, antrajame – prijaukintų gyvulių, trečiajame – augalų (žemės ūkio revoliucija), ketvirtajame – gamtinių išteklių (anglys, nafta, dujos), penktajame – branduolinę. Anot J. Stewardo, kultūra plėtojasi nuo paprastų iki sudėtingų formų, proporcingai įvaldytai energijai, tenkančiai 1 asmeniui. Tam tikros kultūros plėtrą lemia technologija, ekonomika, taip pat politinė sistema, ideologija, religija. Visi šie veiksniai gali lemti visuomenės judėjimą vienu metu keliomis kryptimis (daugialinijinė evoliucija). M. D. Sahlinsas išskyrė bendrąją ir specifinę visuomenės evoliuciją. Bendroji evoliucija yra kultūrinių ir socialinių sistemų tendencija didinti savo kompleksiškumą, organizaciją ir prisitaikymą prie aplinkos. Vis dėlto įvairios kultūros nėra izoliuotos viena nuo kitos, todėl jos sąveikauja, plėtodamos specifinius ir unikalius plėtros būdus. G. E. Lenskis pabrėžė informacijos svarbą: kuo daugiau informacijos ir žinių turi visuomenė, tuo ji pažangesnė. Jis išskyrė žmogaus evoliucijos 4 etapus: pirmajame informacija perduodama genais, antrajame – patirtimi, trečiajame – ženklais ir išplėtota logika, ketvirtajame – simboliais, kalba, raštu. Komunikacijos technologijos laimėjimai lemia ekonominių ir politinių sistemų gerinimą, turto pasiskirstymą ir kita. G. E. Lenskis taip pat išskyrė visuomenės 5 svarbiausius tipus pagal jų technologijos, komunikacijos ir ekonomikos lygį: medžiotojai ir rinkėjai, primityvieji žemdirbiai, pažangieji žemdirbiai, pramonininkai ir specialiosios visuomenės (pavyzdžiui, žvejai). T. Parsonsas išskyrė evoliucijos 3 etapus: primityvųjį, archajiškąjį ir modernųjį. Archajiškosios visuomenės turi rašytinių žinių, o moderniosios – teisės. T. Parsonso nuomone, Vakarų civilizacija yra moderniųjų visuomenių kulminacija, o Jungtinių Amerikos Valstijų – dinamiškiausiai išplėtota visuomenė. Neoevoliucionizmo kritikų teigimu, neoevoliucionizmas yra objektyvi ir tik aprašomoji teorija, ignoruojanti dorinės ar kultūrinės sistemos vertybes.