neofašzmas (neo... + fašizmas), fašizmo tradicijas visiškai arba iš dalies puoselėjanti ideologija ir judėjimas.
Būdingi bruožai
Būdinga kraštutinis nacionalizmas, nepritarimas liberaliai demokratijai ir parlamentinei sistemai, nusistatymas prieš imigrantus, antikomunizmas. Daugelis mokslininkų neofašizmo kriterijais pirmiausia laiko ekonominio korporatyvizmo ir vieno asmens, turinčio įkūnyti tautą ar valstybę, diktatūros propagavimą.
Susiformavimas ir paplitimas
Neofašizmas formavosi po Antrojo pasaulinio karo, pirmiausia tarp buvusių fašistinių partijų šalininkų, kurių pasaulėžiūra kito veikiama naujų sąlygų. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos ūkis sparčiai plėtojosi, augo gyventojų gerovė, demokratinės visuomenės buvo stabilios, socialinis klimatas − palankus politiniams kompromisams ir visuomenės sutarimui. Norėdami telkti demokratija nepatenkintus, kitokio visuomenės plėtros kelio ieškančius žmones, naujieji fašistai ūkio ir kitus sunkumus pradėjo aiškinti kitaip: ne žydų, liberalų, bolševikų machinacijomis, bet neeuropiečių imigrantų antplūdžiu (pirmiausia į miestus), t. y. vietoj gyvybinės erdvės rytuose (vadinamasis Lebensraum) pradėjo kovą dėl erdvės miestuose. Daugelyje šalių demokratijai tampant visuotinai pripažinta norma jie stengėsi rodyti, kad yra tos vyraujančios tendencijos dalis, atmetė totalitarizmą propaguojančius šūkius. Ryškėjo ir regioniniai neofašistinių partijų skirtumai: Italijos ir Ispanijos neofašistams nebūdingas antisemitizmas, Portugalijos, Didžiosios Britanijos, kurį laiką ir Italijos neofašistai agitavo už korporatyvinę valstybę, Prancūzijoje neofašizmo šalininkai rėmė laisvąją rinką ir mažų mokesčių politiką.
Neofašizmas Italijoje ir Vokietijoje
Vakarų Europoje vienas didžiausių neofašistinių judėjimų kilo Italijoje, kur 1946 buvo įsteigtas Italijos socialinis judėjimas (1994 pavadintas Nacionaliniu aljansu, veikė iki 2009; žymiausi vadai Giorgio Almirante, Arturo Michelini, G. Fini). Tarp svarbiausių jo uždavinių buvo kova su komunistų partijos įtaka, katalikiškų vertybių išsaugojimas (katalikybė turi likti Italijos valstybinė religija, santuokos nutraukimą reikia uždrausti). 20 a. pabaigoje Nacionalinis aljansas atsisakė ieškoti vadinamojo trečiojo (nedemokratinio ir nekomunistinio) visuomenės plėtros kelio, vertybėmis pripažino laisvą ekonomiką ir individualią iniciatyvą (vadinamasis postfašizmas), bet B. Mussolini politiką (iki 1938 sąjungos su A. Hitleriu) tebelaikė iš esmės teisinga.
Tarp Vokietijos neofašistų (dažniau vadinamų neonaciais) svarbiausi politiniai susivienijimai buvo Vokietijos nacionaldemokratinė partija (įkurta 1964), Vokiečių liaudies sąjunga (veikė 1971–2011) ir Respublikonai (įkurtas 1983). Daugiausia dėmesio (ypač 20 a. pabaigoje−21 a. pradžioje) jos skyrė kovai su imigracija.
Neofašizmas kitose šalyse
Didžiausi neofašistiniai judėjimai už Europos ribų kilo Lotynų Amerikoje (dalis J. D. Peróno politikos šalininkų Argentinoje), Pietų Afrikoje (Pietų Afrikos nežydų nacionalsocialistinis judėjimas; kilo 20 a. 4 dešimtmetyje, 1949 pavadintas Baltųjų darbininkų partija), kai kurių nuomone, ir Artimuosiuose Rytuose (neofašistiniais kartais laikomi Libijos vadovo M. al Kaddafi, Irako prezidento S. Huseino režimai).
20 a. pabaigoje labai pasikeitė pasaulio politinių jėgų išsidėstymas. Žlugo viena įtakingiausių ideologijų − komunizmas, iškilo naujų problemų: klimato pokyčiai, gamtinių išteklių stoka, demografinis sprogimas Trečiojo pasaulio šalyse ir kita. Vakarų pasaulio visuomenėje keitėsi požiūris į demokratines vertybes, ieškota naujų plėtros perspektyvų. Padaugėjo nepatenkintųjų ir protestuojančiųjų, dalis gyventojų kitaip pradėjo žiūrėti ir į neofašizmą: 20 a. pabaigoje−21 a. pradžioje fašizmo tradicijas puoselėjantys judėjimai ir partijos atgijo ir sustiprėjo, bet pakito jų politikos turinys, jos mažai orientuojasi į praeitį. Daug tokių judėjimų atsirado ir komunistų partijų totalios įtakos atsikračiusioje Vidurio ir Rytų Europoje. 20 a. pabaigoje−21 a. pradžioje panašius judėjimus tiriantys mokslininkai vadina juos radikaliaisiais dešiniaisiais.