neoftas (gr. neophytos), naujakrikštas, kitos religijos išpažinėjas arba netikintysis, priėmęs krikščionybę. Ankstyvojoje krikščionybėje Didžiąją savaitę per velyknaktį pakrikštytieji privalėjo visą savaitę iki Atvelykio sekmadienio nešioti baltus krikšto drabužius. Pirmaisiais krikščionybės amžiais neofitu buvo vadinamas Krikšto sakramentą priėmęs asmuo, jam būdavo taikomi kai kurie apribojimai – draudžiama užimti vadovaujamą tarnystę Bažnyčioje (1 Tim 3, 6). Vėlesnėje Bažnyčios praktikoje šis apribojimas t. p. išliko. Dabar Katalikų Bažnyčios kanonų teisė neofitams draudžia priimti šventimus; pirmiausia neofitas turi būti išbandytas ir tvirto tikėjimo. Bažnyčia įpareigota neofitais rūpintis: mokyti krikščioniško gyvenimo, raginti laikytis krikšto pažadų, praktikuoti artimo meilę. Nėra nurodyta, kiek trunka neofitinis laikotarpis. Apie tai, ar neofito tikėjimas jau išbandytas, ir ar jis yra pasirengęs priimti vadovaujančią tarnystę Bažnyčioje, sprendžia vietos vyskupas.
908