neofroidzmas, neopsichoanãlizė, filosofijos ir psichologijos kryptis, plėtojanti S. Freudo psichoanalizės idėjas. Perimdami ir savaip interpretuodami psichoanalitinį metodą neofroidizmo atstovai atsisako S. Freudui būdingo biologistinio, deterministinio požiūrio į žmogaus sąmonę, instinktų ir libido teorijos, tezės apie žmogaus biologinės prigimties ir socialinio gyvenimo būdo neįveikiamą priešiškumą, pabrėžia laisvo pasirinkimo, socialinių kultūrinių veiksnių svarbą. Teigia, kad žmogaus elgesys nepaaiškinamas biologijos požiūriu. Neofroidizmas kartais vadinamas humanistine psichoanalize, neopsichoanalize, amerikietiškuoju neofroidizmu. Neofroidizmo svarbiausias atstovas E. Frommas psichoanalizės pagrindu siekė sukurti bendrąją žmogaus ir visuomenės teoriją. Teigė, kad žmogaus instinktyvus prisitaikymas prie gamtos yra sumažėjęs iki minimumo, bet tai kompensuoja protas, gebėjimas mokytis, laisvai apsispręsti. Žmogus, kaip asmenybė, save išreiškia ir kuria laisvai rinkdamasis ir jausdamas atsakomybę, svarstydamas gyvenimo ir mirties, begalinių žmogaus galimybių ir asmeninio ribotumo, unikalumo ir susietumo su kitais prieštaravimus. Žmogų apibūdina jo socialinis charakteris, kurio esmė – vertybinės orientacijos ir pasišventimo pobūdis. Produktyviam charakteriui būdinga kūrybiškumas, mąstymas, darbas ir gebėjimas mylėti. Neproduktyvaus charakterio pagrindinis bruožas – neišplėtotos kūrybinės galios, negebėjimas mylėti. Toks charakteris gali virsti destruktyviu, jį lemia tokios socialinės sąlygos, kuriose daugelis jaučia savo bejėgiškumą, beprasmybę, nemato saviraiškos galimybių. Nesveika visuomenė yra palanki į totalitarizmą vedantiems politiniams judėjimams (fašizmui, bolševizmui) kilti. Sveikoje visuomenėje sudaromos sąlygos individo saviraiškai, tam būtina sužmoginti tarpasmeninius santykius. Psichoterapija reikalinga viską apimančios socialinės terapijos. K. Horney tyrinėjo asmenybės dvasinių konfliktų, neurozių, agresyvumo, seksualumo, mirties potraukio, moters psichologijos problemas, atmetė fiziologistinį moters prigimties aiškinimą. Teigė, kad kiekvienos kultūros vertybių sistemoje formuojasi savitas moters asmenybės tipas. Asmenybės pagrindiniu konfliktu laikė tikrojo aš ir idealizuoto pseudo aš susidūrimą, normatyvinei moralės sampratai priešpriešino saviraiškos etiką. Kūrybiška saviraiška lemia asmenybės augimą, teikia vidinės harmonijos ir laimės jausmą. H. S. Sullivanas teigė, kad žmogus yra biosocialinė būtybė, kurios biologija yra pavaldi mąstymo ir elgesio kultūriniam kontekstui. Asmenybė formuojasi ir veikia kaip tarpasmeninių ryšių laukas, nuolat pasikartojančių situacijų modelis. Žmogus gali išsivaduoti iš savo biologinių reikmių stichiškumo ne jas ignoruodamas, bet pripažindamas, patenkindamas jas sužmogintu būdu. Neofroidizmas (ypač meno mylėti ir gyvenimo meno) idėjos padarė didelę įtaką filosofijai, psichologijai, menui, kultūrai.
L: L. Jekentaitė Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė Vilnius 1992.
2941