neofunkcionalzmas (neo… + funkcionalizmas), regioninės integracijos teorija, aiškinanti integracijos proceso priežastis, mechanizmus, perspektyvas. Neofunkcionalizmas iš dalies remiasi funkcionalizmo prielaidomis, bet skiriasi požiūriu į integracijos esmę. Funkcionalizmas integraciją laiko pranašesne žmogaus gerovės ir taikos garantijos priemone nei suverenių valstybių sistema, o neofunkcionalizmas integraciją laiko naujos politinės bendrijos – federacinės supervalstybės – formavimosi procesu. Neofunkcionalizmo požiūriu, šis procesas įmanomas tik regioniniu mastu ir tik tarp tų valstybių, kurioms būdinga pramoninė ekonomika, pliuralistinė visuomenė ir demokratinė politinė sistema. Neofunkcionalizmas pabrėžia, kad vieno sektoriaus integracijai būtina ir gretimų sektorių integracija, nes pramoninėje ekonomikoje jie yra glaudžiai susiję (ekonominė integracija). Pvz., anglių ir plieno sektoriaus administravimą perduodant viršnacionalinei institucijai neišvengiamai kyla energetikos, transporto, mašinų gamybos ir kitų sektorių prisitaikymo prie naujos sistemos problema. Vyriausybėms tenka koordinuoti savo veiksmus ir plėsti viršnacionalinio reguliavimo sritį, kad būtų garantuotas integracijos veiksmingumas. Anot neofunkcionalistų, integracijos ekspansijos procesas turi ne tik ekonominę funkcinę, bet ir politinę išraišką. Demokratinėje pliuralistinėje visuomenėje interesų grupės nuolat varžosi dėl kuo geresnių gyvenimo ekonominių sąlygų, todėl ekonominės integracijos procesas ne tik skatina įtraukti vis naujus sektorius, bet ir suformuoja tokias interesų grupes, kurioms integracijos procesas ir viršnacionalinis ekonomikos reguliavimas yra naudingas. Šios interesų grupės tampa politine jėga, darančia įtaką vyriausybėms ir skatinančia jas plėtoti integracijos procesą. Be interesų grupių ir nacionalinių vyriausybių, integracijos procese dalyvauja viršnacionalinės institucijos ir jų tarnautojai, kurie vis labiau gilina politinę integraciją. Šios institucijos drauge su atitinkamomis interesų grupėmis gali skatinti nacionalines vyriausybes spartinti integracijos procesą.
Neofunkcionalizmo teoriją 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje pagal praktinę Europos Bendrijos patirtį suformulavo Jungtinių Amerikos Valstijų politologai E. B. Haasas ir L. N. Lindbergas. Europos Bendrijos įsteigimas ir sėkminga veiklos pradžia lėmė paplitusią nuomonę, kad integracija plėtosis sparčiai ir susikurs nauja politinė bendrija su viršnacionalinėmis institucijomis arba net nauja federacinė valstybė. Šios prognozės nepasitvirtino, nes integracijos proceso plėtotę sustabdė 1965 Prancūzijos prezidento Ch. de Gaulle’io ir Europos Komisijos konfliktas, sukėlęs visos Europos Bendrijos krizę. Prancūzija pasipriešino viršnacionalinių institucijų plėtrai ir šalių narių suverenumo mažinimui. 20 a. 8 dešimtmečio Europos integracijos raida taip pat nepatvirtino neofunkcionalizmo prognozių – 1973 į Europos Bendriją įstojusios Danija ir Didžioji Britanija nepalaikė integracijos gilinimo. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio neofunkcionalizmo nuostatos ėmė pildytis: sukurta Bendrosios rinkos programa ir Europos Sąjunga, įvesta bendra valiuta euras, panaikintos valstybių sienos ir kita.