neogènas (neo… + genas), Žemės geologinės istorijos kainozojaus eros antrasis (paskutinis) periodas, prasidėjęs po paleogeno; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 23,03 mln. m. ir tebesitęsia iki šiol. Iki 2004 naudotose stratigrafinėse schemose neogenui priklausė tik miocenas ir pliocenas (kitos dvi epochos priskirtos kvarterui). Pagal naujausią tarptautinę stratigrafinę laiko skalę neogenas skirstomas į mioceną, plioceną, pleistoceną ir holoceną.
neogeno periodo (sistemos) stratigrafijos ir geochronologijos palyginamoji schema
Paleogeografinės sąlygos
Per neogeną vyko alpinė kalnodara ir susiformavo Žemės paviršiaus dabartiniai bruožai. Iškilo Alpės, Karpatai, Balkanų, Apeninų, Krymo, Kaukazo, Himalajų kalnai, Kopetdagas, Pamyras, Kordiljeros, Andai, kalnai Kamčiatkoje, Sachaline, Japonijoje, Filipinuose, Naujojoje Zelandijoje, Mažojoje Azijoje, Naujojoje Gvinėjoje. Vyko stiprus vulkanizmas (ypač Apeninuose, Mažojoje Azijoje, Balkanų pietinėje dalyje, Kaukaze, Afrikoje), žemės drebėjimai. Neogeno pabaigoje susidarė Juodoji, Kaspijos, Tirėnų, Jonijos, Adrijos, Marmuro jūros. Ramiajame vandenyne iškilo povandeninių kalnų grandinės (jų keteros sudaro Malajų salyno salas). Dėl Žemės plutos blokų dislokacijų susidarė Centrinės Azijos kalnai (Tian Šanio, Kunluno, Altajaus, Sajanų, Užbaikalės), šiek tiek pakilo Skandinavijos, Atlaso, Uralo, Apalačų, Australijos kalnai. Kai kuriose Azijos ir Afrikos vietose susidarė grabenų sistemos (Baikalo, Angaros, Afrikos, Raudonosios jūros, kiek mažesnis grabenas – Reino slėnyje).
Neogeno pradžioje klimatas buvo gerokai šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį, vėliau ėmė sausėti. Neogeno pabaigoje šiaurinių regionų kalnus dengė ledynai (Antarktidoje ledynai susidarė jau neogeno pradžioje), klimatas buvo atšiaurus.
Paleoflora
Augalija buvo artima dabartinei, bet dar išliko ir prieš tai buvusio paleogeno periodo augalijos rūšių. Vakarų Europoje neogeno pradžioje augo palmės, laurai, mirtos, kiparisai ir kiti visžaliai augalai, Sibire – plačialapių miškai, riešutmedžiai. Neogeno antroje pusėje visžaliai augalai Europoje augo tik Viduržemio pajūrio srityse, kitur įsivyravo mišrieji, vėliau – spygliuočių miškai. Susidarė stepių, miškastepių, taigos ir tundros zonos.
Paleofauna
Neogeno jūrų gyvūnijos pasaulis buvo artimas prieš tai buvusio paleogeno periodo gyvūnijai: vyravo dvigeldžiai (Bivalvia) ir pilvakojai (Gastropoda) moliuskai, foraminiferai, kiautuotieji vėžiagyviai; nebebuvo numulitų.
Žemynuose neogeno pradžioje gyvūnija gerokai pasikeitė − išmirė kreodontai, didelė grupė primityviųjų kanopinių ir sterblinių. Atsirado naujų rūšių gyvūnai − lokiai, barsukai, hienos, mastodontai, dinoterijai, anchiteriai, antilopės, avys, kiaulės, žmoginės beždžionės (žmogaus pirmtakų griaučių liekanų rasta Šiaurės Afrikos viršutinio mioceno ir Rytų Afrikos plioceno skyriaus nuogulose). Susidarė naujos vabzdžių, graužikų gentys. Eurazijos, Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynai neogeno pradžioje buvo izoliuoti, todėl jų žinduolių rūšys buvo skirtingos. Pietinėje Amerikoje klestėjo kanopiniai, sterbliniai, nepilnadančiai, graužikai, plačianosės beždionės. Šiaurės Amerikoje gyvūnija buvo gerokai skurdesnė (būdingiausi atstovai − hiparionai). Dideliuose Eurazijos plotuose buvo paplitusi stepių gyvūnija, veisėsi drambliai.
neogene gyvenusio mastodonto (Anancus arvernensis) krūminio danties fosilija
Mioceno pabaigoje Eurazija susijungė su Šiaurės Amerika. Prasidėjo žinduolių migracija. Šiaurės Amerika ir Pietų Amerika susijungė tik pliocene. Australija buvo izoliuota paleogeno pradžioje, joje klestėjo sterbliniai.
Naudingosios iškasenos
Neogene žemynų vidurinėje dalyje susidarė nestori kontinentinių nuogulų sluoksniai, tarpukalnių ir priekalnių įdubose iš sudūlėjusios ir nuplautos nuo kalnų medžiagos susidarė didžiulės (vietomis kelių kilometrų storio) molasų storymės (daugiausia iš smėlio, smiltainio, gargždo, konglomerato, organinės kilmės klinties). Pleistocene šiaurės platumose susidarė ledyninių nuogulų formacija.
Neogeno naudingosios iškasenos: nafta ir gamtinės dujos (Azerbaidžane, Turkmėnijoje, Šiaurės Kaukaze, Sachalino saloje, Rumunijoje, Irane, Irake, Saudo Arabijoje, Birmoje, Kalifornijoje, Indonezijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Argentinoje), degieji skalūnai, siera, vario, arseno, švino, cinko, alavo, stibio, volframo, molibdeno, bismuto, gyvsidabrio, geležies (Kerčės pusiasalyje) rūdos, boksitai (Jamaikoje, Ganoje, Gvinėjoje). Pelkėtose vietose kai kur susidarė rusvosios anglys, sausose – gipsas, kalio ir kitos druskos.
Tyrinėjimai
Neogeno sistemos pavadinimą 1853 pasiūlė austrų geologas M. Hornesas, sujungdamas mioceną ir plioceną, 1833 išskirtus Ch. Lyellio (Didžioji Britanija). Anksčiau neogenas buvo laikomas terciaro sistemos viršutiniu skyriumi.
Neogenas Lietuvos teritorijoje
neogeno kvarcinio smėlio atodanga (Anykščių kvarcinio smėlio telkinys)
Lietuvos rytinėje ir pietrytinėje dalyje yra mioceno ir plioceno skyriaus nuogulų. Po nestora kvartero nuogulų danga jie slūgso Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje ir išeina į paviršių Šventosios bei jos intakų slėnių šlaituose (karjeruose kasamas kvarcinis smėlis). Į pietryčius nuo Vilniaus neogeno sluoksniai yra giliau ir pasiekiami gręžiniais. Bendras jų storis iki 30 metrų. Neogeno nuogulas sudaro smėlis, molis, aleuritas, vietomis su organogeninės medžiagos priemaišomis. Plioceno nuogulų yra daugiau negu mioceno. Neogene reljefas buvo gana lygus, telkšojo nedideli ežerai, buvo upių. Neogeno pabaigoje, suaktyvėjus Žemės plutos judesiams, reljefas susiskaidė. Klimatas iš pradžių buvo artimas subtropiniam, nuo periodo vidurio tapo labiau žemyniniu, o pabaigoje, prieš 1,8 mln. m., atšalo.
Augalija buvo panaši į dabartinę. Neogeno pradžioje augo vešlūs subtropiniai miškai, klestėjo šilumą mėgstančių pušų rūšys, sekvojos, taksodžiai, kiparisai, nisos, kaštonai, riešutmedžiai. Neogeno antroje pusėje augo mišrieji miškai su nedidele šilumą mėgstančių augalų priemaiša, pabaigoje – mišrieji pušų ir beržų miškai. Pleistocene pasikartojusius ledynmečius (Kalvių, Dzūkijos ledynmetis, Dainavos ledynmetis, Žemaitijos ledynmetis, Medininkų ledynmetis ir Nemuno ledynmetis) keitė šiltesnio laikotarpio tarpledynmečiai (Vindžiūnų, Turgelių tarpledynmetis, Butėnų tarpledynmetis, Snaigupėlės tarpledynmetis ir Merkinės tarpledynmetis). Pleistoceno ledyninės nuogulos dengia visą Lietuvos teritoriją. Poledynmetyje, prieš 10 tūkst. m., klimatui vėl atšilus, prasidėjo dabartinis geologinis holoceno amžius.
Lietuvoje neogeno uolienas tyrinėjo V. Baltakis, V. Katinas ir kiti.
643