neogòtika (neo… + gotika), 18 a. vidurio–20 a. pradžios architektūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės kryptis. Neogotikos atsiradimą skatino plintančios romantizmo idėjos, padidėjęs domėjimasis savo tautos praeitimi. Stengtasi atkurti vidurinių amžių gotikos formas, konstrukcijas, remtasi gotikos architektūros ir dailės palikimu.
Skiriami du neogotikos laikotarpiai: 18 a. vidurys–19 a. vidurys ir 19 a. vidurys–20 a. pradžia. Pirmuoju laikotarpiu daugiausia reiškėsi architektūroje. Šio laikotarpio pastatams būdinga laisvas gotikinių formų interpretavimas, įkvėptas romantiško žavėjimosi vidurinių amžių kultūra, kai kada taikyti antikiniai ir orientalistiniai elementai. Neogotika pirmiausia reiškėsi Didžiojoje Britanijoje. Pirmieji šio laikotarpio kūriniai – 18 a. Anglijos parkų pastatai, imituojantys gotikos stiliaus griuvėsius (Hagley parke, Vakarų Midlandso grafystė, 1747, architektas S. Milleris). Vėliau neogotika pradėta taikyti gyvenamųjų namų architektūroje (H. Walpole Strawberry Hill rezidencija prie Londono, 1749–apie 1800). Neogotika plito Vokietijos architektūroje (Friedricho Werderio bažnyčia Berlyne, 1831, architektas K. F. Schinkelis).
Apie 19 a. vidurį neogotikos pobūdis pasikeitė. Antruoju laikotarpiu neogotika reiškėsi ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, bažnytinėje dailėje (altoriai, sakyklos, stalės, klausyklos), tapyboje, grafikoje (prerafaelitai, Arts and Crafts Movement). Neogotika plito ne tik Anglijoje, Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje, Austrijoje‑Vengrijoje, Rytų Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje. Gotikinių formų įgijo visuomeniniai pastatai (muziejai, geležinkelio stotys). 19 a. viduryje–20 a. pradžioje daugelyje Europos šalių neogotika įgavo vietos savybių, kai kada susipynė su istorizmu arba art nouveau.
Parlamento rūmai Budapešte (1884–1904, architektas I. Steindlis)
Statyta neogotikinės bažnyčios (Švenčiausiosios Trejybės Niujorke, 1846, architektas R. Upjohnas, Visų Šventųjų Londone, 1859, architektas W. Butterfieldas, Šv. Petro ir Pauliaus Oostendėje, 1899–1908, architektas L. Delacenserie), visuomeniniai pastatai (Parlamento rūmai Londone, 1837–57, architektai Ch. Barry, A. W. N. Puginas, rotušė Vienoje, 1872–83, architektas F. F. von Schmidtas, Parlamento rūmai Budapešte, 1884–1904, architektas I. Steindlis). Prekybos ir pramogų pastatuose gotikos formos derintos su moderniomis metalo konstrukcijomis. Kiti žymiausi neogotikos atstovai: W. Morrisas, J. Nashas, G. G. Scottas (visi Didžioji Britanija), E. E. Viollet‑le‑Ducas (Prancūzija).
Vidurinių amžių gotikos paminklų, dailės istorijos ir architektūros tyrinėjimai apibendrinti A. W. N. Pugino, J. Ruskino, E. E. Viollet‑le‑Duco teoriniuose veikaluose. 19 a. pabaigoje neogotika turėjo įtakos besiklostančiai art nouveau krypčiai.
Lietuvoje
Šv. Juozapo bažnyčia Karvyje (1865, inžinierius E. Aleksandravičius)
Lietuvos architektūroje neogotika reiškėsi romantizmo (1830–1860) ir istorizmo (1850–1930) laikotarpiu. Romantizmo neogotika plito mišraus mūro (plytų ir akmenų) pastatuose (Rasų kapinių Didžioji koplyčia Vilniuje, 1838–50, Šv. Onos bažnyčia Dūkštose, 1856, abiejų architektas T. Tišeckis, Svėdasų koplyčia, 1848, Šv. Juozapo bažnyčia Karvyje, 1865, inžinierius E. Aleksandravičius). Gotikinės angos ir dekoras dažniausiai plito statiniuose, kurie statyti kaip dvaro sodybų akcentai (vartai, malūnai, bokštai), taip pat atnaujinant pilis (Raudondvario pilis, prie Kauno, atnaujinta 1840, Raudonės pilis, atnaujinta 1854–77). Rūmų architektūroje taikytos anglų neogotikos formos (Raudondvario rūmai, Radviliškio rj. savivaldybė, 1840, projekto autorius F. Dubois de Montpereux, pirmieji Lentvario rūmai, 1855, architektas G. von Schachtas, perstatyti 1899, Belgijos architektas de Waeghas, architektas T. Rostworowskis).
19–20 a. sandūroje neogotika reiškėsi kaip viena istorizmo krypčių. Daugiausia statyta bažnyčios, dažniausiai lotyniškojo kryžiaus plano, imituojančios istorinius prototipus. Daug neogotikinių bažnyčių suprojektavo architektas K. E. Strandmannas (Šv. apaštalo Jokūbo Švėkšnoje, 1905, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Palangoje, 1897–1907, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Salantuose, 1906–11). Kiti neogotikos pastatai: Vilniaus Šv. Onos bažnyčios varpinė (1873, architektas N. Čiaginas), Šv. apaštalo evangelisto Mato Rokiškyje (1877, architektai G. von Schachtas, M. P. Bertschy’as, G. Werneris), Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės Druskininkuose (projektas 1909, baigta 1931, architektas S. Szylleris), Švč. Mergelės Marijos Gimimo Žeimiuose (projektas 1899, pastatyta 1906), Švenčiausiosios Trejybės Vidžiuose (1914, abiejų architektas V. Michnevičius) bažnyčios.
1688