neohėgelzmas, filosofijos kryptis, susijusi su G. W. F. Hegelio filosofinėmis idėjomis. Susiklostė 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje. Siekė iš esmės permąstyti G. W. F. Hegelio filosofiją, taikyti ją gyvenamojo meto socialiniams kultūriniams pokyčiams aiškinti, naujai interpretuoti dialektinį metodą. Didžiosios Britanijos neohėgelizmo atstovai (F. H. Bradley, B. Bosanquetas, E. Cairdas, R. G. Collingwoodas, T. H. Greenas, M. J. Oakeshottas, J. E. McTaggartas, J. Wardas ir kiti) kritikavo materializmą, psichologizmą, formaliąją logiką, utilitarizmo etiką, individualizmą. Daugiausia nagrinėjo absoliučiosios dvasios sampratą, kuri, pasak jų, puikiai parodo žmogaus sąmonės socialinę prigimtį. Visuomenė yra glaudi bendruomenė, universalios istorinės valios reiškinys. Pasak J. E. McTaggarto, absoliučioji dvasia nėra tikrovė anapus žmogaus, ji yra individualių sąmonių, asmenybių visuma. Pasak B. Bosanqueto, absoliutas yra asmenybės aukščiausia forma, socialiniai institutai (valstybė, religija, dorovė ir kiti) yra absoliuto raiškos formos. Anglų neohėgelininkai neigė minties ir objekto perskyrą – tikrovė yra jų glaudi vienovė, minties ir objekto pagrindas yra dvasinis. Kritikavo dialektinę priešybių kovos kategoriją, teigė, kad prieštaravimas neišvedamas iš tezės ir antitezės sąvokų. E. Cairdas tezės ir antitezės sintezę siūlė pakeisti tapatybės priešybėse sąvoka. R. G. Collingwoodas skyrė praktines (ekonomika, politika, dorovė) ir teorines (menas, religija, gamtotyra, istorija, filosofija) dvasinės veiklos formas. Šios formos, pradedant nuo žemiausios (ekonomikos), yra vis aukštesnės, atskleidžia žemesniosios ribotumą; filosofinis požiūris yra aukščiausias. Teisinga galėtų būti laikoma tik mintis, kuri aprėptų visą pasaulį ir save pačią, visas dalinis žinojimas yra klaidingas. Mąstymo vienetas yra klausimo ir atsakymo derinys. Teiginio teisingumo sąvoką siūlė pakeisti atsakymo korektiškumo sąvoka. Klausimų ir atsakymų grandinės prielaidas vadino absoliučiomis mąstymo prielaidomis, kurios nustato mąstymo formos konceptualias ribas. Vokietijoje R. Kroneris siekė sujungti hegeliškąją dialektiką ir gyvenimo filosofiją. H. Glockneris G. W. F. Hegelio filosofiją traktavo kaip racionalaus samprotavimo ir iracionalaus dvasinio turinio vienovę, dialektinį metodą laikė vieninteliu teisingu būdu istorinei tikrovei suvokti. Kiti vokiečių neohėgelininkai (J. Binderis, T. Geringas, G. Lassonas, K. Larentzas, A. Libertas, T. Littas) plėtojo istorijos, tikrovės vientisumo, mąstymo dinamiškumo sampratas. Italijoje neohėgelizmas (B. Croce, G. Gentile ir kiti) buvo 20 a. pirmos pusės vyraujanti filosofijos kryptis, plėtojo daugiausia G. W. F. Hegelio istorijos filosofiją, valstybės teoriją ir estetiką. B. Croce skyrė teorines (menas ir istoriografija) ir praktines (ekonomika ir dorovė) dvasinės veiklos formas. Meną apibrėžia grožio ir bjaurumo, istoriografiją – tiesos ir klaidos, ekonomiką – naudos ir žalos, dorovę – gėrio ir blogio priešybės. Šios dvasinės veiklos formos susijusios dialektiškai (kaip skirtybių vienybė) – istoriografija įveikia meną, dorovė – ekonomiką. Meno esmė yra grynoji intuicija, kuri kontempliuoja objektą nieko apie jį neteigdama. Mokslas yra vienas ekonominio dvasios aktyvumo reiškinių, jame galioja ne tiesos, bet naudos kriterijus. Tikrovę gali pažinti tik individualūs sprendiniai, kai intuicija sudaro skirtybių vienybę su vadinamosiomis grynomis sąvokomis, kurioms būdinga konkretumas ir universalumas. Istoriografija yra geriausias pasaulio pažinimo būdas. B. Croce skyrė autentiškąją istoriografiją ir pseudoistoriografiją (poetinę, retorinę, filologinę). Istorinė tiesa pati yra istoriška, t. y. dabarties, tiesa. G. Gentile plėtojo G. W. F. Hegelio idėją apie valstybę, kaip dorovinės idėjos aukščiausią pakopą, ją taikė fašizmo ideologijai pagrįsti. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Prancūzijoje susiklostęs egzistencinis neohėgelizmas (J. Hyppolite’as, A. Kojève’as, J. Wahlis) G. W. F. Hegelio filosofiją interpretavo kaip radikalų ir sąmoningą ateizmą, kurio pagrindas yra dvasios filosofija. Ji yra tikroji gyvenimo ontologija, atskleidžianti bendruosius ir visuotinius žmogaus gyvenimo bruožus. Rusų filosofas I. Iljinas, remdamasis G. W. F. Hegelio filosofija, kūrė turiningąją metafizinę pasaulėžiūrą, šią filosofiją laikė religinio patyrimo universaliosios fenomenologijos pagrindu. Neohėgelizmas turėjo įtakos fenomenologijai, egzistencinei, postmodernizmo filosofijai.
L: G. Lasson Was heisst Hegelianismus? Berlin 1916; H. Halar Neo-Hegelianism London 1927.