neoimpresionizmas

G. Seurat. Sekmadienio popietė Grande Jatte’o saloje (aliejus, 1886, Čikagos meno institutas)

neoimpresionzmas (pranc. néoimpressionnisme < neo… + impresionizmas), 19 a. pabaigos tapybos kryptis, vėlyvojo impresionizmo tąsa. Susiklostė 19 a. 9 dešimtmetyje Prancūzijoje. Neoimpresionizmo terminą pirmą kartą pavartojo dailės kritikas Félixas Fénéonas, apibūdindamas paskutinėje impresionistų parodoje eksponuotą, vienu programinių neoimpresionizmo kūrinių laikomą G. Seurat paveikslą Sekmadienio popietė Grande Jatte’o saloje (1886). Žymiausi neoimpresionizmo tapytojai ir teoretikai G. Seurat ir P. Signacas siekė susisteminti impresionistinį tapymo metodą, suteikti jam mokslinės teorijos pobūdį. Neoimpresionistai studijavo klasikinį meną, spalvų kontrastų ir jų poveikio žmogaus psichikai naujausius mokslinius tyrinėjimus.

Pradininkas ir žymiausias atstovas G. Seurat rėmėsi Michelio Eugèneʼo Chevreulio spalvų teorija. Naudodami naujus optikos ir regėjimo fiziologijos atradimus (ypač spektrinę šviesos sudėtį), neoimpresionistai spalvinius tonus išskaidė į grynas spalvas (divizionizmas), tapė grynų spalvų taškeliais (puantilizmas), žiūrovo akyse susiliejančiais į įvairius atspalvius. Vaizduojamų figūrų spalvas papildo šešėlių spalvos (viena kitą papildančios spalvų poros: raudona ir žalia, mėlyna ir oranžinė, geltona ir šviesiai violetinė). Kūriniai primena mozaikas, jiems būdinga dekoratyvumas, apskaičiuota, racionali kompozicija, virpanti erdvė, intensyvios šviečiančios spalvos. Neoimpresionizmo principus P. Signacas išdėstė knygoje Nuo Eugène’o Delacroix iki neoimpresionizmo (D’Eugène Delacroix au Néo-Impressionnizme 1899). Neoimpresionizmo kūrinių sukūrė Charlesʼis Angranas (1854–1926), Henri‑Edmondʼas Crossas (1856–1910), Albertʼas Dubois-Pillet (1846–90), iš dalies C. Pissarro (visi Prancūzija), T. van Rysselberghe (Belgija), G. Segantini (Italija). Neoimpresionizmas turėjo įtakos fovizmo, kubizmo, futurizmo dailininkų kūrybai, inspiravo 20 a. pradžios neoimpresionizmo stilistinę pakraipą – liuminizmą.

P. Signac. Félixo Fénéono portretas ritmiškai pulsuojančiame spalvų ir atspalvių fone (aliejus, 1890, Moderniojo meno muziejus Niujorke)

1664