neoinstitucionalzmas (neo… + institucionalizmas), šiuolaiknis institucionalzmas, ekonominės minties kryptis, susiformavusi 20 a. 7–8 dešimtmečiais institucionalizmo pagrindu.
Žymiausi atstovai: G. Akerlofas, K. J. Arrow, J. F. Nashas, D. C. Northas, H. A. Simonas, G. J. Stigleris, O. Williamsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos), R. H. Coase’as (Didžioji Britanija).
Neoinstitucionalizmui pradžią davė R. H. Coase’o straipsniai Firmos prigimtis (The Nature of the Firm 1937) ir Socialinių išlaidų problema (The Problem of Social Cost 1960), neoinstitucionalizmo terminą 1975 pirmasis pavartojo O. E. Williamsonas.
Metodologiniu požiūriu neoinstitucionalizmas remiasi reformuota neoklasikine ekonomikos teorija. Rinkos dalyvių elgsenos analizė remiasi riboto racionalumo, individualizmo ir oportunizmo, pasirinkimo pirmenybių egzogeniškumo ir stabilumo, J. F. Nasho pusiausvyros koncepcijomis, rinkos aplinkos analizė – informacijos asimetrijos, produktų nevienodumo, nuosavybės teisių nepakankamo apibrėžtumo ir kitomis koncepcijomis. Ekonominius sprendimus priima ne įmonės, valstybės ar kitos kolektyvinės organizacijos, bet pavieniai žmonės, kurių motyvai lemia visus ekonominius procesus. Priimdami sprendimus individai vadovaujasi tik savo, bet ne visuomenės interesais, siekia asmeninės naudos (individualizmo ir oportunizmo koncepcijos). Ekonominė pusiausvyra pasiekiama tik tada, kai visi rinkos dalyviai maksimizuoja savo naudą (J. F. Nasho pusiausvyros koncepcija). Rinkos dalyviai dėl kompetencijos stokos ir aplinkos sudėtingumo negali tiksliai suformuluoti tikslų ir prognozuoti priimamų sprendimų ilgalaikių padarinių, neišvengiamai padaro klaidų, todėl stengiasi įgyvendinti ne visus iš karto savo tikslus, bet laipsniškai, spręsdami mažesnius tarpinius uždavinius (riboto racionalumo koncepcija). Rinkos dalyviai disponuoja nevienoda informacija apie ekonominius reiškinius, kurią patikrinti ar papildyti yra per brangu ir reikalauja daug laiko (informacijos asimetrijos koncepcija). Pagal sandorių išlaidų teoriją, ekonominėje veikloje neišvengiamai patiriamos sandorių išlaidos informacijai gauti ir įvertinti, sandoriams sudaryti, nuosavybės teisėms įforminti, įsipareigojimų vykdymui garantuoti ir kitos išlaidos, susijusios su individų tarpusavio sąveika. Dauguma rinkos sandorių yra pasikartojantys ir anonimiški, norėdami juos palengvinti rinkos dalyviai pagal sutartį už atlygį perduoda dalį sandorių sudarymo funkcijų ir teisių priimti sprendimus savo atstovams, vadinamiesiems agentams (sutarčių ir agentų teorijos). Tokiu būdu atsiranda socialinės, ekonominės, politinės, teisinės ir kitos institucijos, kurių paskirtis – sumažinti sandorių išlaidas. Šios institucijos apibrėžia rinkos dalyvių tarpusavio santykius (būtinus, leidžiamus ir draudžiamus), pozicijas (vaidmenis), reguliuoja jų veiklos ribas, garantuoja ekonominės veiklos stabilumą, laisvę ir saugumą, atlieka koordinavimo, kooperacijos, naudos ir išlaidų paskirstymo funkcijas. Institucijų sistemą sudaro instituciniai susitarimai (įmonės, valstybinės įstaigos, universitetai, profesinės sąjungos ir kitos organizacijos) ir institucinė aplinka (įstatymai, tradicijos, papročiai, valstybės prievartos priemonės, kitos formalios ir neformalios teisinės, politinės ir socialinės taisyklės ir normos, reguliuojančios žmonių elgseną ir sąveiką visuomenėje remiantis jos vertybėmis). Neformaliosios institucijos susiformuoja ir stichiškai kinta dėl žmonių interesų, poreikių, t. p. prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių santykinių kainų kitimo, o formaliosios institucijos yra valstybės politikos ir ideologijos įgyvendinimo padarinys. Neoinstitucionalizmo teorijoje neoklasikinės mikroekonominės analizės metodai perkeliami į kitus socialinius mokslus tiriant organizacijos elgsenos, teisės ir istorijos įvairius institutus. Institucijų pokyčiai yra svarbiausias veiksnys, lemiantis ekonomikos plėtros tendencijas: jeigu institucijos veikia efektyviau ir sumažina sandorių išlaidas, ekonominis augimas spartėja, o pasenusios neefektyvios institucijos sukelia stagnaciją.
Neoinstitucionalizmo šalininkus vienija Tarptautinė naujosios institucinės ekonomikos draugija (International Society of New Institutional Economics, įkurta 1997, būstinė Saint Louise).
2303