neokantzmas, filosofijos kryptis, susijusi su I. Kanto idėjomis. Susiklostė 19 a. viduryje Vokietijoje. Neokantizmo svarbiausi principai: filosofijos, kaip pažinimo kritikos, samprata; pažinimo srities apribojimas patyrimu ir atsisakymas ontologiją laikyti filosofijos pagrindine dalimi; pažinimo apriorinių formų pripažinimas. Skiriamos neokantizmo mokyklos: fiziologinė (F. A. Lange ir kiti), Marburgo (H. Cohenas, P. Natorpas, E. Cassireris ir kiti) ir Badeno (W. Windelbandas, H. Rickertas, E. Laskas, J. Cohnas ir kiti). Fiziologinės mokyklos atstovų nuomone, jutimo organų fiziologija parodė, kad tai, ką I. Kantas vadino apriorinėmis pažinimo formomis, išplaukia iš žmogaus organizmo psichofiziologinių ypatybių, todėl nėra pagrindo manyti, kad tikrovė tokia, kokią suvokiame. Svarbiausios yra Marburgo ir Badeno mokyklos. Jos siekė atsiriboti nuo objektyviojo idealizmo (pirmiausia G. W. F. Hegelio) metafizikos ir psichologizmo. Marburgo mokykla teigė teorinio proto pirmenybę prieš praktinį protą ir kūrė transcendentalinį metodą kaip grynojo pažinimo logiką, taikė ją kultūros (mokslo, meno, religijos, teisės, moralės) faktams interpretuoti. Nepripažino reiškinio ir daikto paties savaime perskyros. Marburgo mokyklos svarbiausias atstovas H. Cohenas tikrovę laikė ne duotybe, bet loginių santykių tinklu. Teigė, kad pažinimas yra grynai sąvokinis objekto kūrimas. Objektas nėra minties priešybė. Estetinė sąmonės veikla, priklausydama nuo pažinimo ir dorovės, priversta naudotis su jomis bendra dvasine medžiaga. Estetinė sąmonė apibendrina pažinimą ir dorovę, ne mechaniškai sujungia, todėl estetinė sąmonė įgyja savitą kokybę, kurią H. Cohenas vadino grynu jausmu. Šį sąmonės reiškinį laikė pirmapradžiu, neišvedamu, reiškiančiu bendrą pasaulėjautą arba gyvenimo jausmą (vok. Lebensgefühl; šią idėją perėmė ir savaip interpretavo gyvenimo filosofija). Grynas jausmas yra prigimtinis visiems žmonėms. Estetinis jausmas, kaip sąmonės vientisumo požymis, negali būti išreiškiamas mokslinėmis sąvokomis ar dorovės kategorijomis. Estetinio jausmo savitas išraiškos būdas glūdi simbolyje, kaip akivaizdžiame vaizdinyje, kuris aprėpia tai, kas bendra ir suvokiama tik intuityviai. Simbolinė meno prigimtis yra Marburgo mokyklos estetikos viena svarbiausių teorijų. Simbolio sampratą plėtojo E. Cassireris – jį laikė kūrybinės veiklos universalia išraiška. P. Natorpas nagrinėjo mokslo pagrindą – mąstymo sintetinančiąją veiklą. Teigė, kad loginė analizė turi atskleisti mąstymo pradą, kuriame glūdi dvi galimos mąstymo kryptys – suvienyti įvairovę arba išskaidyti vienovę. Filosofija siekia išreikšti mąstymo galutinę vienovę. Subjektyvumas gali būti pažintas rekonstruojant sąmonės aktus, kuriais subjektas įsisąmonina savo ir objekto skirtumą. Badeno mokykla laikėsi praktinio proto pirmumo prieš teorinį požiūrio. Teigė transcendentalinę esatį, kuri nors empiriškai neegzistuoja, bet turi reikšmę. Daugiausia nagrinėjo vertybių problemas ir jų svarbą humanitarinių mokslų metodologijai. W. Windelbandas mokslus skirstė pagal jų metodus: gamtos mokslus vadino nomotetiniais (jie formuluoja dėsnius), istorijos mokslus – idiografiniais (jie aprašo individualius faktus), gamtotyra remiasi abstrakcijomis, istoriografija (kaip ir menas) – žiūra. Estetikos uždaviniu laikė siekį nustatyti estetinių vertybių ribas ir turinį. H. Rickertas ir J. Cohnas vieni pirmųjų kėlė klausimą apie kultūros mokslų metodo savitumą. Plėtojo humanitariniams mokslams adekvačią metodologiją, taikė ją estetikoje ir visuotinai reikšmingų vertybių teorijoje. H. Rickertas teigė, kad sąvokos yra tikrovę supaprastinančios schemos. Gamtamokslis kuria vientisą, homogenišką, istoriografija – įvairialypį, fragmentišką pasaulėvaizdį. Istorinės, individualizuojančios, sąvokos siejamos su vertybėmis. Pasak J. Cohno, estetinių vertybių turinį sudaro vidinio gyvenimo išraiška. Estetinė vertybė nėra logiškai pagrįsta, ji suvokiama tiesiogiai jusliškai, pajautus išraiškoje realizuotus išgyvenimus ir yra galima tik ten, kur numanomos dvasinio gyvenimo apraiškos (atjauta, empatija). Estetinė vertybė yra formos ir išraiškos organiška vienovė. Remiantis formaliais ir turiningais kriterijais nustatoma estetinės vertybės vieta kultūros sistemoje. Dėl estetinių vertybių suvokimo tiesioginiais išgyvenimais susidaro prielaidos estetiškumui atlikti socialinį vaidmenį, kuriam reikalinga tinkama estetinė kalba. Šiuos principus plėtojo ekspresionizmo estetika. Badeno mokykla turėjo įtakos intuityvizmo, iracionalizmo idėjoms, siekiams tobulinti humanitarinių mokslų metodologiją. Neokantizmas padarė didelę įtaką 19 a. pabaigoje–20 a. pirmosios pusės filosofijai, sociologijai, istoriografijai (W. Dilthey’ui, E. Husserliui, M. Scheleriui, M. Weberiui ir kitiems). Paplitus gyvenimo, egzistencinei filosofijai, fenomenologijai neokantizmo reikšmė sumažėjo.
L: K. Ch. Kohnke Entstehung und Aufstieg des Neukantianismus Frankfurt am Main 1993.
384
Badeno mokykla; Marburgo mokykla