neokatechumenãtas (neo… + gr. katēchumenos – išmokytas), Neokatechumèninis kẽlias, katalikų institucija, padedanti vyskupams Bažnyčioje įgyvendinti įkrikščioninimą (katechumenatą) ir nuolat stiprinti tikėjimą pagal Vatikano II susirinkimo (1962–65) ir magisteriumo nuostatus. Pradėjo formuotis 1964 Ispanijoje. Įkūrėjas F. (Kiko) Argüello (gimė 1939). Su C. Hernándezu evangelizavo Palomeras Altaso (Madrido priemiestis) barakų varguolius, daugiausia romus (čigonus). Per evangelizaciją neokatechumenato iniciatoriai spontaniškai suformavo naują katechetinį kerigminį sielovados būdą, jo pagrindas – Biblija, liturgija ir bendruomeniškumas. Ši sielovados forma, iniciatorių manymu, labiausiai atitinka Vatikano II susirinkimo (1962–65) nutarimus. Netrukus neokatechumenato iniciatoriai pradėjo misijas Madrido ir Zamoros parapijose, susikūrė pirmosios bendruomenės parapinėse bažnyčiose. 1970 Majadahondoje (netoli Madrido) įvyko pirmasis steigėjų, atsakingųjų už bendruomenes, ir kunigų susirinkimas, kuriame apibrėžta neokatechumenato esmė ir veikla. Nutarta, kad bendruomenė yra Bažnyčia – regimasis prisikėlusiojo Kristaus Kūnas, ji formuojasi skelbiant Gerąją Naujieną, kuri yra Kristus; Evangelijos skelbimas yra apaštalinis, nes vienybė su vyskupu ir pavaldumas jam yra tiesos ir bendrumo laidas; bendruomenė yra Dievo šaukiama, joje prasideda brandus tikėjimas, kuris katechumenate patiriamas bendruomeniškai per Dievo žodį ir liturgiją; bendruomenių misija yra parodyti naują būdą, kaip gyventi Evangelija šiuolaikiniame pasaulyje, pradėti atsivertimo kelią; bendruomenės veikia parapijose, yra pavaldžios klebonui. Praėjus keleriems metams po pirmojo neokatechumenato susirinkimo bendruomenės veikė daugelyje Romos parapijų ir vis labiau plito po pasaulį. Bažnyčioje neokatechumenatas plinta dėka keliaujančių katechetų, misionieriškų šeimų ir dvasinių seminarijų Redemptoris Mater. 2002 Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba patvirtino penkeriems metams (ad experimentum) neokatechumenato Statutą, 2008 jis pataisytas ir galutinai patvirtintas. Jame neokatechumenatas neprilyginamas nei draugijai, nei bažnytiniam judėjimui, jis tapatinamas su Bažnyčios tikėjimo formacija. Direktyvos (kitas svarbiausias neokatechumenato dokumentas) dar nepatvirtintos. Formacija neokatechumenate vyksta ilgai ir laipsniškai: prasideda katechezėmis, galiausiai iš norinčiųjų suformuojama bendruomenė. Jos ugdymas yra trijų fazių, kurios yra kelių etapų. Kiekvienas etapas pradedamas serija katechezių ir baigiamas egzaminu. Bendruomenių ugdymu rūpinasi keliaujantys katechetai, kurie paprastai būna trys. Neokatechumenų liturgija turi tam tikrų išskirtinių bruožų Katalikų Bažnyčios liturgijos kontekste, ypač Eucharistijos liturgija, kuri vyksta ne sekmadienį, o šeštadienio vakarą. Neokatechumenatas t. p. praktikuoja ir kitus, daugiausia ankstyvojoje Bažnyčioje egzistavusius, ritualus. Dievo Žodžio liturgija vyksta savaitės viduryje, rengiami kasmėnesiniai bendruomenės susitikimai (konvivencija), kasmetiniai regiono bendruomenių susitikimai, atgailos liturgijos, misionieriavimas, katechezės, giedamos specifinės liturginės giesmės. Bendruomenės turi būti nedidelės – 20–50 asmenų. Pageidautina, kad kiekviena jų turėtų ją globojantį kunigą bei už giedojimą atsakingą kantorių. Už visą neokatechumenatą tarptautiniu lygmeniu iki gyvenimo pabaigos atsako steigėjai, remiami kunigo M. Pezzi (g. 1941).
Yra apie 40 000 bendruomenių, apie 1 mln. narių (2009). 2008 daugiausia bendruomenių buvo Europoje: Italijoje apie 10 000, Ispanijoje 6900, Lenkijoje 1000, Brazilijoje apie 6800, Meksikoje 3200, Kolumbijoje 2000, Argentinoje 1500, Venesueloje 1000. Veikia 70 kunigų seminarijų (2008), kuriose rengiami kunigai misijoms.
LIETUVOJE įvadinės katechezės pradėtos 1989. Yra apie 20 bendruomenių Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Kaišiadorių parapijose (2009).
1002