neokeinsizmas

neokeinszmas (neo… + keinsizmas), modernizuota keinsistinės ekonominės teorijos atmaina, kurios tyrimų svarbiausias objektas – ekonominis augimas ir jo stabilumo užtikrinimas. Išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje po II pasaulinio karo. Žymiausi atstovai: E. D. Domaras, A. H. Hansenas, F. Modiglianis, P. A. Samuelsonas, J. E. Stiglitzas (Jungtinės Amerikos Valstijos), H. R. F. Harrodas, J. R. Hicksas (Didžioji Britanija). Neokeinsizmo šalininkai remiasi J. M. Keyneso idėjomis apie aktyvaus valstybės kišimosi į ekonominius procesus būtinybę reguliuojant visuminę paklausą ir BVP, tik, kitaip nei ankstyvojo keinsizmo atstovai, siūlo vykdyti anticiklinę valstybinę politiką ne tik per krizes, bet nuolat, visose ekonomikos plėtros stadijose, laiku reaguojant į ciklinius ekonomikos svyravimus ir juos sušvelninant. Valstybinio ekonomikos reguliavimo svarbiausia priemonė yra fiskalinė politika, kuri veikia ekonomiką greičiau ir efektyviau nei pinigų politika. Ekonominio pakilimo metu reikia riboti valstybės išlaidas ir didinti mokesčius vengiant ekonomikos perkaitimo ir sudarant valstybės biudžeto rezervus ateičiai. Nuosmukio metu, priešingai, būtina didinti valstybės išlaidas, pinigų pasiūlą, mažinti mokesčius skatinant efektyvią vartotojišką paklausą ir ekonominį augimą, nors tai neišvengiamai didina biudžeto deficitą. Tokia ekonominė politika didina valstybės skolą ir sukelia infliaciją, bet daug svarbiau yra įveikti krizę, padidinti BVP ir žmonių užimtumą. Plėtodamas J. M. Keyneso teoriją A. H. Hansenas suformulavo akceleratoriaus principą, paaiškinantį visuminės paklausos pakitimų poveikį kapitalo investicijoms. J. R. Hicksas sukūrė IS‑LM modelį, kuriame visuminė paklausa ir užimtumas susieti su 3 išoriniais veiksniais: pinigų kiekiu apyvartoje, valstybės biudžetu ir verslo lūkesčiais. F. Modiglianis ir kiti patobulino IS‑LM modelį, įtraukdami į jį Phillipso kreivę, parodančią atvirkštinį nedarbo ir infliacijos ryšį. Ekonominį augimą neokeinsistinėje teorijoje paaiškina Harrodo ir Domaro ekonomikos augimo modelis, pagal kurį ekonominį augimą lemia gyventojų skaičiaus prieaugis, sukaupto kapitalo prieaugis ir darbo produktyvumo didėjimas dėl technologinės pažangos. 20 a. 6–8 dešimtmečiais P. A. Samuelsonas, R. M. Solow ir kiti sujungė neokeinsizmo makroekonominę analizę su neoklasikų mikroekonomine teorija (neoklasikinė sintezė). Daugelį neokeinsizmo idėjų t. p. perėmė postkeinsizmas.