G. Severini. Muzikantas Pjero (aliejus, 1924, Bojmanso van Beuningeno muziejus Roterdame; © LATGA / ADAGP, 2020)
neoklasiczmo dailėjè stilizuoti antikos ir klasicizmo siužetai, motyvai, kurtos alegorinės, simbolinės kompozicijos. Neoklasicizmo elementų būta prerafaelitų kūriniuose, purizmo judėjime. Pirmojo etapo neoklasicizmo nuostatos išryškėjo 19 a. 7 dešimtmetyje Vokietijoje vadinamojoje neoidealizmo dailėje (tapytojų A. Feuerbacho, H. von Marées, skulptoriaus A. von Hildebrando kūryboje) ir teoriniuose apmąstymuose (K. Fiedleris); aukštinta antikinio meno amžinumo, formų grynumo idėjos, kūriniuose siekta monumentalumo ir taisyklingumo. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje neoklasicizmo bruožai susipynė su simbolizmo ir art nouveau apraiškomis. Neoklasicizmo tendencijos būdingos P. C. Puvis de Chavannes’o, G. Moreau (abu Prancūzija), F. Hodlerio (Šveicarija), L. Baksto (Rusija) kūriniams. Antrajame etape neoklasicizmas suklestėjo po I pasaulinio karo visose Europos šalyse.
Gaivinti tradiciniai žanrai, temos, raiškos priemonės, kartu remtasi modernistinių krypčių patirtimi. 4 dešimtmetyje patyrė totalitarinės ideologijos poveikį. Žymesni dailininkai: É. A. Bourdelle’is, A. Derainas, Ch. Despiau, A. Maillolis (visi Prancūzija), P. Gargallo (Ispanija).
Neoklasicizmas Lietuvos dailėje
Lietuvoje neoklasicizmas reiškėsi 3–4 dešimtmečio pastatų skulptūriniame dekore, sienų tapyboje, taikomojoje dailėje. Kūriniuose siekta formų harmonijos, stabilumo, monumentalumo (skulptorių J. Mikėno, B. Pundziaus, tapytojų A. Gudaičio, S. Ušinsko kūriniai). Neoklasicizmo požymių būta P. Aleksandravičiaus, V. Kašubos skulptūrose, V. K. Jonyno, J. Steponavičiaus estampuose.
A. Gudaitis. Motina su vaiku (aliejus, 1930, Lietuvos dailės muziejus; © LATGA, 2020)
2271
-neoklasicizmas