neoklasikai

neoklãsikai (neo… + klasikai), maržinalstai, ekonominės minties mokykla, vyravusi ekonomikos moksle 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje. Žymiausi atstovai: F. Y. Edgeworthas, W. S. Jevonsas, A. Marshallas (Didžioji Britanija), M. E. L. Walrasas (Šveicarija), V. Pareto (Italija), C. Mengeris (Austrija), J. B. Clarkas, I. Fisheris (Jungtinės Amerikos Valstijos). Neoklasikų teorijai pradžią davė Lozanos mokyklos ir Kembridžo mokyklos ekonomistų darbai. Tiriant ekonominius procesus ir jų dėsningumus plačiai taikyti maržinalizmo metodai (matematinė analizė, ribinio naudingumo teorija, ribinio produktyvumo teorija ir kiti). Neoklasikų tyrimų svarbiausias objektas – ribotų ekonominių išteklių racionalus paskirstymas, prekių kainų ir gamybos masto nustatymas, pajamų paskirstymas rinkoje. Ekonominiai ištekliai efektyviausiai paskirstomi tobulosios konkurencijos rinkoje, kai konkretūs pirkėjai ir pardavėjai negali paveikti prekių kainų. Prekių kainas ir gamybos mastą lemia jų paklausos ir pasiūlos sąveika (prekių paklausa susijusi su jų retumu ir ribiniu naudingumu vartotojams, pasiūla – su ribinėmis gamybos išlaidomis). Kai paklausa lygi pasiūlai, rinkoje susidaro statinė pusiausvyra. Neoklasikai pirmieji pradėjo tirti dinaminius ekonominius procesus atskirai trumpuoju (kai bent vieno gamybos veiksnio sąnaudos yra nekintamos), ilguoju (kai keičiasi visų gamybos veiksnių kiekiai, bet gamybos technologijos išlieka nepakitusios) ir labai ilgu (kai kinta gamybos technologijos) laikotarpiu. Vartotojų ir gamintojų elgsenai analizuoti įvesta vadinamojo ekonominio žmogaus, kuris turi tobulą informaciją apie rinką, elgiasi racionaliai ir maksimizuoja savo naudą, samprata. Vartotojai maksimizuoja savo naudingumą esant ribotoms pajamoms, rinkdamiesi prekių rinkinį, kuris teikia jiems didžiausią pasitenkinimą, o gamintojai maksimizuoja pelną. Optimali ekonominė situacija yra Pareto optimumas – tokia paklausos ir pasiūlos pusiausvyra visų prekių rinkose, kuriai esant pasiekiamas maksimalus visuomeninis naudingumas ir negalima padidinti nė vieno žmogaus gaunamo naudingumo nesumažinus bent vieno kito žmogaus gaunamo naudingumo. Neoklasikai padėjo šiuolaikinės mikroekonomikos pagrindus, jų analize remiasi didžioji dalis 20 a.–21 a. pradžios ekonominių teorijų, ypač neoklasikinė sintezė ir neoliberalizmas.