neokolonialzmas (neo… + kolonializmas), buvusių kolonijų ir metropolijų nelygiateisių ekonominių ir politinių santykių sistema; kolonijinius santykius (tiesioginį išnaudojimą) pakeitusi netiesioginė buvusių kolonijų ar priklausomų teritorijų išnaudojimo forma. Neokolonializmo terminas (manoma, pirmasis jį pavartojo Ganos prezidentas K. Nkrumah) paplito po 1961 Afrikos tautų konferencijos. Vėliau jį dažniausiai vartojo kairiųjų pažiūrų neprisijungusiųjų šalių ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjai ir jų šalininkai. Jų manymu, buvusios metropolijos ir kitos išsivysčiusios šalys, transnacionalinės ekonominės institucijos (pvz., Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas) naudojasi savo išskirtine padėtimi (pirmiausia dideliais finansiniais ištekliais), kad politiškai vyrautų mažiau išsivysčiusiuose pasaulio regionuose, bet ne tam, kad padėtų įveikti jų atsilikimą, o nori (arba faktiškai siekia) toliau ekonomiškai išnaudoti šių pasaulio dalių gyventojus.
Ekonomikos srityje šios pažiūros daugiau remiasi 20 amžiaus vidurio marksistinės pakraipos ekonomistų išplėtota vadinamąja priklausomumo teorija. Pagal ją pasaulis skirstomas į centrą (turtingas, vadinamąsias imperialistines šalis) ir periferiją (atsilikusias ir besivystančias šalis). Centro šalių gerovei ir tolesnei plėtrai garantuoti periferijoje pirmiausia plėtojama gamtos išteklių gavyba ir jų eksportas į turtingąsias šalis. Dėl to periferijos šalyse stringa ūkiui suklestėti būtinų pramonės šakų plėtra, technologinių naujovių įsisavinimas, tai yra čia gyventojų skurdas užprogramuotas sistemiškai, jį lemia neturtingųjų šalių integracijos į pasaulio ūkio sistemą pobūdis. Periferijos šalių skurdo problemą galima išspręsti tik panaikinus pasaulinę kapitalistinę sistemą.
Neokolonializmo teorijos kritikai nurodo, kad išsivysčiusių šalių arba susiklosčiusios tarptautinės ekonominės sistemos neigiamas poveikis buvusių kolonijų ekonomikai yra perdėtas. Teigiama, kad išorinių (neigiamų) veiksnių panaikinimas automatiškai negarantuoja sparčios pažangos. Pirmaujančių šalių lygiui pasiekti reikia ne tik kapitalo ar technologinių naujovių, bet būtina keisti agrarinę (tradicinę) visuomenės kultūrą: visose moderniose visuomenėse vyrauja tokios vertybės: sunkus darbas, efektyvumo, tikslumo siekis, punktualumas, sąžiningas susitarimų laikymasis, taupumas, pareigingumas ir gerovės siekis. Reikalavimai nutraukti ryšius su išsivysčiusiomis šalimis arba laukti, kol vadinamosiose imperialistinėse šalyse kils revoliucija, neskatina ūkiui suklestėti būtinų reformų (pvz., Afrikos šalyse mažai politinių judėjimų, siekiančių esminių ekonominių ir socialinių permainų).
20 amžiaus antroje pusėje neokolonializmo gyvavimas buvo plačiai pripažįstamas: neokolonializmą svarbiausiu savo priešu laikė neprisijungusiųjų šalių judėjimas; iš dalies vadovaudamasi šiuo požiūriu Pietų šalių atsilikimą nuo Šiaurės siekė spręsti Jungtinės Tautos (Naujoji tarptautinė ekonominė tvarka). Neokolonializmo teorijos šalininkų labai sumažėjo 20 amžiaus pabaigoje, kai žlugo SSRS. Neokolonializmo koncepcijai pritarusios kai kurios vadinamojo Trečiojo pasaulio šalys sėkmingai reformavo savo ekonomines socialines sistemas.
21 amžiaus pradžioje Tarptautinis valiutos fondas Kiprą, Izraelį, Maltą, Slovėniją pripažino išsivysčiusiomis šalimis.