neokonfucianzmas (neo… + konfucianizmas), mąstymo tradicija, plėtojanti Konfucijaus ir jo sekėjų idėjas. Susiklostė Kinijoje 11 amžiuje, vienu pradininkų laikomas Džou Duni. Vieno svarbiausių atstovų Džu Si doktrina nuo 14 a. tapo senųjų konfucianistinių tekstų aiškinimo, supratimo ir interpretacijos pagrindu ir įgavo imperijos oficialiosios ideologijos statusą. Ši neokonfucianizmo forma paplito Japonijoje, Korėjoje, Vietname ir kitur. Neokonfucianizmas perėmė kai kurias budizmo ir daoizmo sąvokas, interpretavo jas moralės požiūriu. Daugiausia nagrinėjo ontologijos, kosmologijos, pažinimo, antropologijos, psichologijos problemas. Neokonfucianizmo vienos svarbiausių teorijų: mokymas apie principą (li siue), mokymas apie širdį (sin siue), mokymas apie kelią (dao siue). Neokonfucianizmo mokyklos nevienodai aiškino visa reguliuojančio principo (li) kilmę. Džu Si, sekdamas Siundzi, šį principą kildino iš išorinio pasaulio. Plėtojo dualistinę pradų teoriją – li susijęs su materialiuoju pradu (či), be kurio neįmanoma daiktų įvairovė. Realūs ir galimi būties principai egzistuoja beformiame konkrečios vietos neturinčiame didžiajame prade, arba didžiojoje tuštumoje (taidzi). Žmogaus arba daikto li principas yra pirmapradė tobula jų prigimtis, atlieka moralinio proto funkcijas. Šioje prigimtyje glūdintys jausmai, aistros ir fiziniai elementai kuria konkretaus žmogaus ar daikto unikalumą. Pirmapradžiu doroviniu tyrumu pasižymintis žmogus, gyvendamas konkrečioje socialinėje aplinkoje, keičia savo prigimtį, kartu ir či elementų kombinacijas. 16 a. neokonfucianizmui būdinga išplėtota problemų analizė ir teorinis pagrindimas. Vang Jangmingas plėtojo savitą neokonfucianizmo variantą, kuris susilaukė sekėjų ir už Kinijos ribų. Jis atmetė Džu Si dualizmą ir kūrė monistinę subjektyvistinio ir personalistinio pobūdžio teoriją, kurioje idealusis li yra pasaulio įvairovę kurianti pagrindinė jėga, o materialusis či yra antrinis, kylantis iš li. Vang Jangmingas, remdamasis Mengdzi, visko, kas egzistuoja, t. p. ir bendrųjų principų bei dorovės normų šaltiniu laikė žmogų ir jo prigimtį (sing). Žmogaus širdis yra viso pasaulio gyvavimo prielaida. Neigė, kad dvasiniam tobulėjimui reikalingi išoriniai veiksniai – tam būtina savistaba, radikalus savęs perpratimas. Aukštino pirmapradį širdingų jausmų teisingumą ir harmoniją, jų gebėjimą padėti asmenybei tobulėti. Žmogaus širdies esmę sudaro gebėjimas skirti gėrį ir blogį. Kūrė intuityvistinę pažinimo teoriją – intuiciją priešpriešino protui, teigė prote glūdinčias įgimtas idėjas. Politinę filosofiją Vang Jangmingo mokykla (kitaip nei tradicinė kinų etnocentrinė nuostata) grindė universalizmo, kosmopolitizmo ir humanizmo principais, skelbė Kinijos ir visos žmonijos vienybės idėją. Čingų dinastijos laikotarpiu (17 a. vidurys–20 a. pradžia) neokonfucianizmas grįžo prie klasikiniam konfucianizmui būdingos aiškinamosios veiklos. Šios dinastijos valdovai siekė įsisavinti kinų kultūros tradiciją ir aktyviai rėmė neokonfucianizmą, nes jo idėjos padėjo įtvirtinti valstybės stabilumą. Šio laikotarpio filosofas Dai Dženas li nelaikė metafizine kategorija, bet daiktų tvarka, kuri atskleidžiama analitiniu tyrimu.
19 a. antrojoje pusėje Kinijai susidūrus su moderniu Vakarų pasauliu ir jo technologiniais laimėjimais, neokonfucianizmas kaltintas dėl Kinijos atsilikimo ir dėl pralaimėjimų karuose su Japonija. Oficialiosios ideologijos statusą neokonfucianizmas prarado ir iš mokyklinių mokymo programų išbrauktas 1911 įkūrus Kinijos Respubliką. Puolimas prieš neokonfucianizmą, kaip ortodoksišką ir statišką ideologiją, itin sustiprėjo 20 a. 2–3 dešimtmetyje (Gegužės ketvirtosios judėjimas). 1949 paskelbus Kinijos Liaudies Respubliką konfucianistinius ir neokonfucianistinius idealus bandyta pakeisti komunistiniais ir socialistiniais idealais, ypač pulta tradicinė šeimos samprata. 20 a. viduryje, pasikeitus politinei padėčiai, mokslininkai konfucianizmo ir neokonfucianizmo idėjas siekė naudoti aktualioms gyvenamojo laikotarpio problemoms spręsti. Susiklostė vadinamasis modernusis neokonfucianizmas: Siong Šili (1885–1968), Tan Dziuni (1909–78), Feng Joulanas, Mou Dzongsanas (1909–95) ir kiti. Jie, nuosekliai išstudijavę Vakarų filosofiją, permąstė neokonfucianizmo problematiką atsižvelgdami į naują socialinį, politinį, intelektinį kontekstą. Nuo 20 a. antros pusės neokonfucianizmo idėjas plėtoja Jungtinių Amerikos Valstijų, Honkongo, Taivano, Kinijos Liaudies Respublikos ir kitų šalių kinų mąstytojai, svarbesni – Ving-tsit Čanas (1902–94), Čung-ing Čengas (g. 1935), Li Dzehou (g. 1930), Tu Veimingas (g. 1940) ir kiti. Jie nagrinėja asmens padėtį visuomenėje, žmogaus ir gamtos ryšius, neokonfucianizmo ir didžiųjų pasaulio religinių ir filosofinių tradicijų sąveiką, konfucianistinių socialinių politinių idealų statusą dabartiniame pasaulyje, neokonfucianizmo vaidmenį Rytų ir Pietryčių Azijos socialiniame, politiniame, kultūriniame suklestėjime. Pabrėžia tikslo siekimą, kolektyvinę atsakomybę, asmeninių interesų aukojimą kolektyviniams, valdantįjį elitą siūlo sudaryti iš gabiausių ir sąžiningiausių žmonių.
L: Carsun Chang The Development of Neo-Confucian Thought New York 1957; Tu Weiming Neo-Confucian Thought in Action: Wang Yang-ming’s Youth (1472–1509) Berkeley–Los Angeles 1976; Shu-Hsien Liu Essentials of Contemporary Neo-Confucian Philosophy Westport–London 2003.