neokonservatzmas (neo… + konservatizmas), politinė ideologija ir judėjimas, pagrįstas konservatizmo pagrindinėmis vertybėmis, bet remiantis minimalią biurokratinę gerovės valstybę ir nedidelį valstybės kišimąsi į ekonomiką svarbiausiais socialiniais tikslais. Neokonservatizmas dažnai vadinamas procedūriniu konservatizmu, nes bando įgyvendinti bendrą vertybių sistemą.
Pagrindiniai požymiai
Skiriamos 9 pagrindinės vertybės: tradicija, demokratija, laisvė, bendruomenė ir šeima, religija, laisvoji rinka, nuosavybės teisė, teisingumas, stipri valstybė. Tradicija siejama su gerąja istorine patirtimi, iš kurios valstybė ir visuomenė gali pasimokyti, t. p. svarbus tautiškumas, nes konservatoriai ir neokonservatoriai remia tradicinę ir nacionalinę kultūrą. Demokratija skatina pilietinę visuomenę, žmonių savišvietą ir tobulėjimą. Neokonservatizmas labiau pabrėžia ne asmens, bet šeimos, bendruomenės, tautos, valstybės laisvę, nes individas negali egzistuoti be bendruomenės, tik bendruomenėje žmogus gali jaustis laisvas ir patenkinti visus savo poreikius. Mažiausia visuomenės ląstele neokonservatoriai laiko ne individą, bet šeimą, kurioje formuojasi asmens pasaulėžiūra ir charakteris, kuriama ateitis. Neokonservatizmas siejamas su krikščioniškąja dogmatika, dora ir etika. Neokonservatorių nuomone, krikščionybė yra laiko patikrinta religija, turinti stiprų pamatą, istoriją ir tradicijas, o 10 Dievo įsakymų – tinkamiausias etikos ir doros normų rinkinys kiekvienam žmogui. Pasak neokonservatizmo, drauge su demokratija laisvoji rinka garantuoja valstybėms stabilumą ir taiką. Neokonservatizmas pabrėžia nuosavybės teisę, nes tik turėdamas savo daiktų, namus ir kito turto žmogus gali jaustis saugus. Žmonės linkę ginti savo nuosavybę, yra pasiryžę kovoti dėl savo gerovės ir šitaip stiprina valstybę. Neokonservatizmas propaguoja įstatymo ir konstitucijos viršenybę, nes tik įstatymų besilaikantys valdininkai ir piliečiai gali garantuoti nuosavybės, šeimos, demokratijos principų laikymąsi ir saugumą. Neokonservatizmas visada siekia sukurti stiprią (ir tarptautinėje arenoje) valstybę. Dažnai dar laikomasi nacionalinės valstybės principo.
Neokonservatizmo raida
Neokonservatizmo terminas pasiūlytas 1921 kritikuojant liberalizmą, 1973 terminą įtvirtino Jungtinių Amerikos Valstijų politologas Michaelis Harringtonas, kalbėdamas apie gerovės valstybę. Neokonservatizmas atsirado kaip atsakas į moderniosios valstybės sukurtas problemas – šeimos institucijos ir doros silpnėjimą. Neokonservatoriai šias problemas kildina iš 20 a. 6 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų vykdytos netinkamos socialinės politikos. Pirmieji Jungtinių Amerikos Valstijų neokonservatoriai kilo iš liberalizmo, trockizmo ir socialdemokratijos šalininkų, t. p. Demokratų partijos. Jie labiau domėjosi vidaus nei užsienio politika, dalyvavo Amerikos pilietinių teisių judėjime, nepritarė SSRS vykdomai užsienio politikai. 20 a. 8 dešimtmetyje neokonservatoriai ėmė remti Respublikonų partiją ir prezidentą R. Reaganą, pažadėjusį užkirsti kelią SSRS ekspansionistinei politikai. 20 a. 9 dešimtmetyje neokonservatoriai (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų teisininkas Elliottas Abramsas) siekė plėsti demokratiją ir sąžiningus rinkimus autoritarinėse valstybėse. Neokonservatizmas t. p. rėmė Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę M. Thatcher, nepritariančią pokario Europos socialistinėms idėjoms. Neokonservatizmo politika šiose šalyse dar buvo vadinama reiganomika ir tečerizmu.
20 a. 10 dešimtmetyje neokonservatoriai dėl sumažintų karinių išlaidų ir per menko dorinio aiškumo siekiant Jungtinių Amerikos Valstijų strateginių interesų oponavo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų G. H. W. Busho ir B. Clintono administracijų vykdomai užsienio politikai. Georgeʼo Herberto Walkerio Busho sprendimą po Persijos įlankos karo palikti S. Huseiną Irako prezidento poste ir neremti disidentų (pvz., kurdų, šiitų), pasipriešinusių Sadamui Huseinui, neokonservatoriai laikė demokratinių principų išdavyste. Neokonservatoriai t. p. kritikavo Kinijos valdžią ir rėmė Taivaną. Jie neigė Ch. R. Darwino evoliucijos teoriją, propagavo tikėjimą Dievu teigdami, kad tai kilnus melas siekiant išsaugoti visuomenės dorovę, t. p. pritraukti religingų neokonservatizmo rėmėjų. 21 a. pradžioje neokonservatoriai nerėmė prezidento G. W. Busho vykdomos užsienio politikos (teigė, kad ji ne geresnė už Billo Clintono), kritikavo per menką Jungtinių Amerikos Valstijų paramą Izraeliui. Georgeʼo Walkerio Busho administraciją jie ėmė remti tik po 2001 09 11 teroro aktų (Rugsėjo vienuoliktoji), kai buvo sustiprinta šalies gynyba ir pradėtas karas su Iraku. Laikyta, kad šis karas buvo neokonservatizmo triumfas. 2008 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu tapus B. Obamai neokonservatoriai neteko įtakos politiniame gyvenime.