neolamarkzmas (neo… + lamarkizmas), organizmų evoliucijos moksliškai nepagrįstų aiškinimų visuma. Vadovaujasi lamarkizmo požiūriu – naujos rūšys atsiranda ir organizmų evoliucija vyksta dėl aplinkos sukeltų organizmo pokyčių, vadinamų įgytais požymiais. Manoma, pritaikomojo pobūdžio organizmo (fenotipo) pokyčiai, kurie atsiranda dėl aplinkos poveikių, yra paveldimi. Rūšių pastovumas pagal neolamarkizmą aiškinamas supančios aplinkos pastovumu. Neolamarkizmas pripažįsta, kad aplinkos veiksniai keičia genetines struktūras (genomą, genus). Neolamarkizmas buvo taikomas aukštajai nervinei veiklai. I. Pavlovas (Rusija) darė bandymus su jūrų kiaulytėmis (nustatė, per kiek bandymų sukuriamas sąlyginis refleksas). Palikuonims sąlyginiam refleksui sukurti reikėjo mažiau bandymų negu tėvams. Panašius tyrimus vykdė ir W. McDougallis (Jungtinės Amerikos Valstijos), tačiau rezultatai labai prieštaringi, nors bandymai tęsiami iki šiol.
Remiantis kitu neolamarkizmo aiškinimu, organizmų evoliuciją skatina vidinis organizmo noras tobulėti ir paveldimumas. Pagrįsti šį požiūrį iš dalies buvo bandyta naudojantis I. Pavlovo, W. McDougallio bandymais.
Kaip kraštutinė neolamarkizmo forma buvo lysenkizmas. T. Lysenko (SSRS) visiškai neigė genetinių struktūrų reikšmę.
Vienos neolamarkizmo teorijos aiškina, kad organizmams būdingas vidinis noras tobulėti, kitos – kad organizmas paveldi aplinkos sukeltus pokyčius. Įrodyta, kad įgytų požymių paveldėjimas (dėl bendros tendencijos saugoti genetinės medžiagos stabilumą) gali vykti epigenetiniu būdu, dėl epimutacijų. Epimutacijas gali sukelti ir emocijos. Pagal tai parenkami vaistai, pvz., gydyti depresiją. Tačiau dėl epimutacijų naujos rūšys nesusidaro. Pagrindinis šaltinis atsirasti naujiems požymiams, populiacijoms ir rūšims yra mutacijos ir genetinė rekombinacija.
3163