neoliberalzmas (neo… + liberalizmas), 20 a.–21 a. pradžios ekonominės minties kryptis, atgaivinanti ir plėtojanti klasikinio liberalizmo idėjas, pritaikytas išsivysčiusiai kapitalistinei visuomenei. Neoliberalizmo teorija (pradininkai L. H. von Misesas, F. A. von Hayekas) atsirado 20 a. 4 dešimtmetyje kaip atsvara socializmui ir keinsizmui. Neoliberalizmo terminą 1938 pirmasis pavartojo vokiečių sociologas ir ekonomistas A. Rüstowas. Neoliberalizmo istorijoje skiriamos 3 svarbiausios ekonominės mokyklos: Freiburgo mokykla (žymiausi atstovai – L. Erhardas, W. Euckenas, A. Rüstowas), Londono mokykla (F. A. von Hayekas, L. Ch. Robbinsas) ir Čikagos mokykla (M. Friedmanas, F. H. Knightas, R. E. Lucasas, A. J. Schwartz ir kiti). Neoliberalizmo atstovus vienija bendra metodologija, nors vieni jų laikosi visiškos ekonominės laisvės ir valstybės nesikišimo į rinką principų, o kiti pasisako už lanksčią valstybės politiką reguliuojant ekonominę veiklą.
Neoliberalizmo šalininkai Vokietijoje sukūrė socialinio rinkos ūkio teoriją, sėkmingai įgyvendintą Vokietijos Federacinėje Respublikoje po II pasaulinio karo praktiškai vykdant ekonomines reformas. L. Erhardas teigė, kad ekonomika turi remtis konkurencijos laisve visur, kur galima, ir valstybiniu reguliavimu ten, kur būtina. Reguliuodama ekonominius procesus valstybė turi veikti kaip sporto teisėjas, tai yra stebėti ir kontroliuoti žaidimo dalyvių veiksmus siekdama užkirsti kelią taisyklių pažeidimams, bet pati neturi dalyvauti žaidime. Valstybės ekonominė politika turi skatinti žmonių taupumą ir verslumą, remti smulkųjį ir vidutinį verslą, varžyti monopolijas. Visi šalies gyventojai, net darbininkai, turi turėti bendrovių akcijų ir tapti verslo savininkais, suinteresuotais pasiekti bendrovių gerų veiklos rezultatų ir gauti pelną; taip įvyks laipsniškas nacionalinių pajamų ir nuosavybės perskirstymas neturtingųjų socialinių sluoksnių naudai sukuriant vadinamąjį liaudies kapitalizmą (liaudinio kapitalizmo teorija), kuris būtų vienodai naudingas visiems visuomenės nariams.
Neoliberalizmo atstovai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje rėmėsi neoklasikine ekonomikos teorija ir monetarizmu. Pasak jų, ekonomikos liberalizavimui nėra alternatyvų, nes tik laisvoji rinka gali garantuoti nuolatinį ekonominį augimą, gyvenimo lygio didėjimą ir inovacijų plėtrą, o centralizuotas ekonominis planavimas neišvengiamai kuria totalitarinę valstybę. F. A. von Hayekas laisvės principą (valstybės nesikišimą į ekonominius santykius) laikė rinkos ekonomikos pagrindu, nes valstybė nepajėgi įvertinti visą reikiamą informaciją ir gali priimti sprendimus, griaunančius ekonomiką. Organizacijų tarpusavio sąveika ir plėtra vyksta ne pagal iš anksto numatytą planą, bet stichiškai, ir socialinė tvarka rinkos ūkyje taip pat turi nusistatyti spontaniškai. Ekonominė laisvė yra politinės laisvės pagrindas: ekonominė galia, atskirta nuo vyriausybės politinės galios ir priklausanti privatiems asmenims, apsaugo piliečius nuo vyriausybės kišimosi į jų privatų gyvenimą. Socialinė nelygybė yra ekonomiškai naudinga, nes skatina konkurenciją. Neoliberalizmo požiūriu, išsivysčiusiose Vakarų šalyse nepagrįstai padidėjęs viešasis ūkio sektorius, dideli progresiniai mokesčiai ir biurokratizmas stabdo ekonominę ir socialinę pažangą, dėl to siekiant ekonominio efektyvumo reikia privatizuoti neefektyviai veikiančias valstybines įmones, atsisakyti darbo ir finansų rinkų reguliavimo, mažinti mokesčių naštą ir profesinių sąjungų įtaką. Valstybė turėtų vykdyti ekonominę veiklą tik tose ūkio šakose, kurių plėtra nėra suinteresuotas privatus kapitalas (pvz., švietimas, sveikatos apsauga, transporto ir socialinė infrastruktūra, teisėsauga). Sumažinus valstybės išlaidas socialinei apsaugai, ginklavimuisi, biurokratiniam aparatui išlaikyti, subsidijoms teikti sumažės biudžeto deficitas ir infliacija, ekonomika stabiliai funkcionuos visiško užimtumo sąlygomis. Rinkos santykiai turi apimti visas visuomeninio gyvenimo sritis kuriant vartotojišką visuomenę. Konkurencijos laisvę reikia didinti ne tik šalies viduje, bet ir tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose. Pasaulinėje rinkoje žmonės ir valstybės dalyvauja kaip verslininkai, bet optimalų rinkos mechanizmo veikimą riboja valstybių protekcionizmo politika, tarptautinės prekybos, investicijų ir migracijos kliūtys, kurias reikia naikinti sudarant sąlygas laisvam kapitalo, darbo, prekių ir paslaugų judėjimui ir spartinant globalizaciją. Neoliberalizmo šalininkai siūlo visiškai atsisakyti muitų, eksporto subsidijų ir kitų tarptautinės prekybos apribojimų, pereiti prie slankių valiutų kursų sistemos, leisti visų šalių gyventojams laisvai keliauti ir dirbti be vizų visame pasaulyje. Tarptautinės bendrovės ir organizacijos turi įgyti didesnę įtaką tarptautiniams ekonominiams santykiams, nes globalines ekonomines problemas jos sprendžia geriau nei nacionalinės vyriausybės.
20 a. 8–10 dešimtmečiais neoliberalizmo idėjos buvo pritaikytos praktiškai daugelyje pasaulio valstybių: Čilėje (A. Pinocheto Ugarte’s valdymo metais vykdant ekonomines reformas pagal Čikagos mokyklos ekonomistų rekomendacijas) ir kitose Lotynų Amerikos šalyse, Didžiojoje Britanijoje (tečerizmas), Jungtinėse Amerikos Valstijose (reiganomika), Vidurio ir Rytų Europoje žlugus komunistiniams režimams. 21 a. pradžioje neoliberalizmo ideologiją visame pasaulyje aktyviai skleidžia Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija, kitos tarptautinės ekonominės organizacijos, tam tikru mastu – ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė.