neolingvistika

neolingvstika (neo… + lot. lingua – kalba), kalbotyros kryptis, susiklosčiusi 20 a. 3 dešimtmetyje Italijoje kaip priešprieša jaunagramatikiams. Neolingvistika tiria žodžių istoriją neatsiejamai nuo visuomenės istorijos. Rėmėsi B. Croce’s, W. von Humboldto filosofija, H. Schuchardto kalbų kryžiavimosi teorija ir arealine kalbotyra. Neolingvistikos teorija išdėstyta G. Bertoni (1878–1942) ir M. G. Bartoli (1873–1946) veikale Neolingvistikos įvadas (Breviario di neolinguistica 1925), G. Bonfante’s knygoje Neolingvistika (La dottrina neolinguitica 1970). Kaip ir jaunagramatikiams, neolingvistams kalba – ne kolektyvinis, bet individualus reiškinys. Neolingvistai kalbą suvokė kaip estetinę, dvasinę veiklą, nenutrūkstamą meninę kūrybą, todėl daugiau dėmesio skyrė semantikai, neigė fonetinių dėsnių absoliutinimą. Būdinga dėmesys skoliniams ir skolinimosi procesui, lingvistinei geografijai ir periferiniams kalbos reiškiniams (tarmėms, žargonui, vaikų kalbai ir kt.). Neolingvistika ištobulino arealinės kalbotyros metodus. Žymiausi atstovai – M. G. Bartoli, G. Bertoni, G. Bonfani, G. Bonfante, V. Pisani.