neomaltusizmas

neomaltuszmas (neo… + maltusizmas), modifikuota maltusizmo demografinės ir socialinės teorijos atmaina. Susiformavo 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje. Žymiausi atstovai: K. E. Bouldingas, W. Vogtas (Jungtinės Amerikos Valstijos), F. Osbornas (Didžioji Britanija), G. Bouthoulis (Prancūzija). Neomaltusizmas perėmė klasikinio maltusizmo teiginį, kad ekonominių ir socialinių problemų svarbiausia priežastis yra nepaliaujamas gyventojų skaičiaus didėjimas, bet pripažino galimybę apriboti gyventojų skaičiaus prieaugį bendrosios žmonių gerovės tikslais. Anot neomaltusizmo šalininkų, didėjant gyventojų skaičiui aprūpinti juos maistu ir kitomis ekonominėmis gėrybėmis galima tik spartinant mokslo ir technikos pažangą, bet ji vis labiau kenkia aplinkai, sekina žemę ir gamtinius išteklius. Siekiant išvengti globalinės ekologinės katastrofos būtina apriboti vartojimą ir žmonių instinktą daugintis. Medicinos pažanga sumažino mirtingumą, dėl to reikia atitinkamai sumažinti gimstamumą, plėtoti visuomenės seksualinį švietimą (ypač skurdžiausių socialinių sluoksnių, kur vyrauja daugiavaikės šeimos), populiarinti šeimos planavimo programas ir kontracepcijos priemonių naudojimą, legalizuoti abortus. Neomaltusizmo idėjų plėtrą labiausiai paskatino demografinis sprogimas Trečiojo pasaulio šalyse 20 a. antroje pusėje. Neomaltusizmo šalininkai teigė, kad spartus gyventojų skaičiaus didėjimas silpnos ekonomikos sąlygomis didina skurdą, sukelia badą, politinius konfliktus, karus, nusikalstamumą, masinę emigraciją į Vakarų valstybes. Siekiant sumažinti Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių ekonominį atsilikimą reikia vykdyti kryptingą gimstamumo ribojimo valstybės politiką. Natūralusis gyventojų skaičiaus prieaugis turi būti nulinis, kaip jau yra išsivysčiusiose šalyse. 21 a. pradžioje šios rekomendacijos įgyvendinamos Kinijoje, Indijoje ir kitose Azijos valstybėse.