neomarkszmas (neo… + marksizmas), 20 amžiuje Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų filosofinės ir socialinės minties kryptis, pagrįsta K. Marxo idėjomis, modifikuotomis ir pritaikytomis išsivysčiusių Vakarų valstybių industrinei visuomenei ir poindustrinei visuomenei. Neomarksizmo pradininkai 20 a. 3 dešimtmetyje buvo G. Lukácsas ir vokiečių politologas K. Korschas, vėliau jų idėjas aktyviai plėtojo Frankfurto mokyklos teoretikai (T. Adorno, E. Frommas, M. Horkheimeris, H. Marcuse). Kiti žymūs atstovai: L. Althusseras, W. Benjaminas, E. Blochas, J. Habermasas, Ch. W. Millsas, J.‑P. Sartre’as. Neomarksistai atsiribojo nuo socialdemokratų ideologijos, kuri, jų teigimu, kaip savo svarbiausią tikslą iškėlė siekį didinti dirbančiųjų materialinę gerovę ir šitaip visiškai integravosi į kapitalistinę vertybių sistemą, ir nuo sovietų tipo ortodoksinio marksizmo‑leninizmo, neigiančio individo laisvę. K. Marxo teorijoje neomarksizmo atstovams didžiausią reikšmę turėjo ne ekonominės, o filosofinės idėjos, kurios buvo papildomos S. Freudo psichoanalizės, M. Weberio sociologijos, anarchizmo elementais siekiant paaiškinti esminius žmogaus ir visuomenės pokyčius 20 amžiuje. Kylant Vakarų šalių gyvenimo lygiui visuomenėje įsigali materializmas, technologijų kultas, žmonių susvetimėjimas ir dehumanizacija, savojo aš išsižadėjimas. Svarbiausi tampa ne klasiniai ir ekonominiai, o sociologiniai, psichologiniai žmonių skirtumai. Socialinė nelygybė yra ne tik turtinė, bet ir socialinio statuso, galios, lyčių nelygybė. Išsivysčiusiose šalyse proletariatas jau nebėra revoliucinė jėga, jis lengvai pasiduoda valdančiųjų klasių įtakai ir perima buržuazinį gyvenimo būdą. Dėl to būsimajame antikapitalistiniame judėjime, pasak neomarksistų, svarbiausią vaidmenį turės socialinės grupės, nepritampančios Vakarų visuomenėje: kritiškai mąstanti inteligentija, jaunimas (ypač studentai), imigrantai, bedarbiai, skurstantys Trečiojo pasaulio valstybių gyventojai, rasinių, tautinių, religinių, seksualinių mažumų atstovai, kitos marginaliosios asmenybės. Maištaujantis žmogus turi atsisakyti vartotojiškos visuomenės vertybių, jos ugdomų poreikių. Individui išlaisvinti reikalinga kultūrinė ir seksualinė revoliucija, kuri ateityje nulems socialinius pokyčius. Politinėje kovoje svarbiausia priemonė bus ne parlamentinė veikla (nors jos neatsisakoma), o protesto akcijos.
Neomarksizmas nebuvo vieninga ideologinė srovė, bet jo propaguojamas kairysis radikalizmas tapo ypač populiarus 20 a. 7 dešimtmetyje kaip vadinamojo naujosios kairės judėjimo pagrindas ir įkvėpė masinių jaunimo protestų bangą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje neomarksizmo intelektinė ir politinė įtaka sumažėjo, jo šalininkų lieka tik tarp radikaliosios inteligentijos ir kai kuriose aukštosiose mokyklose.