neomodernizmas

neomodernzmas (neo… + modernizmas), vėlyvojo modernizmo kryptis. Reiškėsi nuo 20 a. 6 dešimtmečio pabaigos (modernizmo vadinamosios mirties) Didžiojoje Britanijoje, vėliau paplito Prancūzijoje, Vokietijoje. Neomodernizmo terminu siekiama apibrėžti filosofinę poziciją, nukreiptą į postmodernistinę modernizmo kritiką. Stilius siejamas su Á. Heller, C. Escudé, J. Habermaso postmodernizmo filosofija.

Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras Paryžiuje (1977, architektai R. Piano, R. Rogersas; priekyje – skulptūra Paauksuotas vazonas 1985, skulptorius Jeanas‑Pierre’as Raynaud)

Architektūroje neomodernizmo bruožai yra panašūs į haiteko ir dekonstruktyvizmo, jungiama modernizmo ir postmodernizmo elementai; neigiama istorinės formos, tačiau neatsisakoma puošybos ir dekoravimo, siekiama, kad pastatas atrodytų kaip pramoninis objektas (Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras Paryžiuje, 1977, architektai R. Piano, R. Rogersas, rekonstruota Menų akademija Berlyne, 1982, architektas G. Behnischas). Dailėje neomodernizmas reiškėsi kaip priešprieša šiuolaikiniam anglų menui, kuris yra veikiamas valstybės remiamų institucijų ir organizacijų. 1997 anglų tapytojas G. Denningas (g. 1965) įsteigė neomodernistinių dailininkų grupuotę. Menininkai neseka vieningu stiliumi arba medija, jie tik yra tendencigai nusiteikę prieš vaizduojamąją tapybą. Žymesni neomodernistai: Juno Doran (g. 1966), Anthony Micallefas (g. 1975), Ghislaine Howard (g. 1953), Markas Demsteaderis (g. 1963).

Lietuvoje

Lietuvoje yra artimų neomodernizmui statinių: SBA baldų centras Laisvės prospekte Vilniuje (2000, architektas S. Kuncevičius, dabar prekybos centras), šviestuvų salono pastatas Klaipėdoje (2004, architektai A. Bučas, M. Bučienė).

2427