neopitagorizmas

neopitagorzmas (neo… + pitagorizmas), senovės graikų filosofijos kryptis, plėtojusi Pitagoro, pitagorizmo ir vėlyvojo Platono idėjas. Gyvavo 1 amžiuje prieš Kristų–3 amžiuje po Kristaus. Svarbiausi atstovai: Publijus Nigidijus Figulas (98–45 prieš Kristų), Apolonijas Tianietis, Moderatas (abu 1 amžius), Nikomachas Gerasietis (60–120), Numenijas (2 amžius). Neopitagorizmo atstovai Pitagorą laikė mokslo ir filosofijos pradininku. Derino Pitagoro skaičių ir Platono idėjų teorijas. Teigė, kad kontempliacija, arba intelektinė rega, įžvelgia nematerialiąją tikrovę – visų daiktų pagrindą. Materialių ir nematerialių esinių pažinimo tarpininkė yra matematika. Nikomachas Gerasietis nagrinėjo skaičių mistines galias. Numenijas platonizmą laikė pitagorizmo atmaina. Moderatas ir Numenijas teigė dieviškųjų pradmenų triadą; pirmasis Dievas yra paprastas, nedalus, nukreiptas į save (idėjos), antrasis Dievas kontempliuoja pirmąjį (demiurgo intelektas), trečiasis – tapatus pasaulio sielai. Pirmasis Dievas yra aukščiausioji būtis. Materija yra neapibrėžta diada, chaotiška, amžina. Vieni neopitagorizmo atstovai (Moderatas ir kiti) laikėsi ontologinio monizmo principo (pasaulis yra vienis, arba monada, gimdanti iš savęs diadą), kiti (Numenijas) plėtojo dualistinį požiūrį – egzistuoja monada ir diada kaip amžina pora. Neopitagorizmo dualistinė ontologija teigė, kad materija nekyla iš pirmojo ar antrojo Dievo, bet yra demiurgo amžinas siekinys. Neopitagorizmo etika yra asketinė, pagrįsta sielos ir kūno griežta perskyra: siela yra gėris, dieviškasis pradas, kūnas yra blogis. Sielos įsikūnijimas yra jos nelaimė, todėl reikia kiek įmanoma atsiriboti nuo kūniškojo pasaulio ir taip sekti Dievu. Neopitagorizmas turėjo įtakos neoplatonizmui ir kitoms vėlyvosios antikos filosofijos kryptims.