neoplasticizmas

neoplasticzmas (pranc. néoplasticisme < neo… + plastika), 20 a. 2–3 dešimtmečio modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Terminą sukūrė tapytojas P. Mondrianas savo kūrybai apibūdinti. Stiliaus principus jis apibrėžė 1915–17 straipsniuose; kaip sinonimus kartais vartojo naujojo formavimo, abstrakčiosios realiosios tapybos, neokubizmo terminus. 1919 žurnale De Stijl jis paskelbė straipsnių apie neoplasticizmą, 1920 išleido leidinį Neoplasticizmas (Le Néo‑Plasticisme). Neoplasticizmo teorinis pagrindas – filosofinės ir teosofinės universalios pasaulio tvarkos, vidinės harmonijos idėjos. Plastinės raiškos formavimuisi turėjo įtakos kubizmas, konstruktyvizmas. Dailininkai siekė savo kūriniais perteikti gamtos dėsnius ir jos elementų santykius. Kūriniams būdinga griežta geometrinė struktūra: plokštuma dalijama horizontalėmis ir vertikalėmis, laukai tarp jų užpildomi pagrindinėmis, t. p. juoda, balta, pilka spalvomis (P. Mondriano Kompozicija su raudona, geltona, mėlyna ir juoda 1921, T. van Doesburgo Aritmetinė kompozicija 1924). Neoplasticizmas reiškėsi ir dizaine, architektūroje, daugiausia architekto, dizainerio G. T. Rietveldo kūryboje (Raudona ir mėlyna kėdė 1917, Rietveldo Schröderio namas Utrechte, 1924, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000). 3 dešimtmečio viduryje neoplasticizmas išsiskyrė į elementarizmą ir taikomąją kryptį, siejamą su Bauhauso mokyklos idėjomis. 5 dešimtmetyje, P. Mondrianui apsigyvenus Jungtinėse Amerikos Valstijose, neoplasticizmas turėjo įtakos ir Jungtinių Amerikos Valstijų abstrakčiajai tapybai.

-naujasis formavimas; -abstrakčioji realioji tapyba; -neokubizmas

452