neoprotestantzmas (neo… + protestantizmas), Šviečiamojo amžiaus įtakoje 18–19 a. atsiradusių protestantizmo formų visuma. Neoprotestantizmo sąvoką įtvirtino vokiečių teologas, religijos istorikas E. Troeltschas (1865–1923), atskyręs reformacijos laikų, vidurinių amžių pasaulėvaizdžio senąjį protestantizmą nuo neoprotestantizmo – naujųjų laikų moderniojo pasaulio suformuotos evangelikų tikėjimo krypties. Neoprotestantizmui pavadinti dar vartojami terminai liberalusis protestantizmas, religinis liberalizmas, laisvoji krikščionybė.
Svarbiausi bruožai
Svarbiausi bendrieji neoprotestantizmo bruožai: atvirumas modernizmo idėjoms ir vertybėms, racionalizmo, romantizmo ir idealizmo filosofijai, t. p. neoprotestantizmo teologams didelę įtaką dariusiems filosofams (B. Spinozai, R. Descartes’ui, J. Locke’ui, G. E. Lessingui, G. W. Leibnizui, Chr. Wolffui, D. Hume’ui, I. Kantui, G. F. W. Hegeliui); proto laikymas viso žinojimo (todėl ir Biblijos apreiškimo kritikos) pagrindu; skeptiškas požiūris į Bažnyčios autoritetus, tikėjimo išpažinimus ir dogmas; konfesijų ginčo ir Bažnyčios atskirties nuo pasaulio atmetimas; kultūros sukrikščioninimas (kultūrinis protestantizmas); visuotinis tikėjimo, kaip moralės pagrindo, pripažinimas (Jėzaus Kristaus mirtis kaip moralinis pavyzdys); optimistinė žmogaus samprata – mokymo apie gimtąją nuodėmę atmetimas, tikėjimas žmogaus tobulėjimo galimybėmis; Dievo imanentiškumo, Jėzaus Kristaus žmogiškumo akcentavimas, istorinio Jėzaus paieškos; nuoseklus tikėjimo individualizavimas. Neoprotestantizmo oponentais laikomi pietizmo, Pabudimo judėjimai (pvz., metodistai), konfesionalizmas (neoliuteronai, Erlangeno mokykla ir kiti), biblinė teologija ir kita. 19 a. daug įtakos padarė kritiškos S. Kierkegaard’o nuostatos, paskatinusios atsirasti svarbiausiam 20 a. neoprotestantizmo priešininkų judėjimui – dialektinei teologijai (K. Barthas, E. Brunneris ir kiti).
Istorija
Neoprotestantizmo ištakos siekia 17 a., kai Didžiosios Britanijos deizmo šalininkai H. Cherbury, J. Tolandas, M. Tindalis teigė, kad religinio žinojimo galima įgyti ir be apreiškimo, vien protu. Deistų mintimis pasinaudojo 18 a. vokiečių neologai (naujojo mokymo atstovai), pirmieji pradėję Biblijos istorijos kritinius (istorinis kritinis metodas) tyrimus (J. F. W. Jerusalemas, J. A. Ernesti, J. D. Michaelis, J. G. Eichhornas, ypač J. S. Semleris) ir taip suformavę pagrindą moderniajai Biblijos ir dogmų kritikai.
Svarbiausi 19 a. teologai – F. D. Straussas, F. Chr. Bauras (Tübingeno mokykla), J. Wellhausenas. 19 a. 3 dešimtmetyje susiformavo svarbiausia neoprotestantizmo kryptis liberalioji teologija, kuriai pradžią davė F. D. E. Schleiermacheris, parašęs veikalą Krikščioniškas tikėjimas (Der christliche Glaube 2 t. 1821–22).
473
-liberalusis protestantizmas; -religinis liberalizmas; -laisvoji krikščionybė