neoracionalzmas (neo… + racionalizmas), mokslo filosofijos kryptis. Susiklostė 20 a. pirmoje pusėje Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Svarbiausi atstovai: G. Bachelard’as, F. Gonsethe’as (1890–1975), E. Meyersonas (1859–1933). Neoracionalizmas plėtojo Šviečiamojo amžiaus idealus, gynė mokslo, kaip pažangaus socialinio veiksnio, statusą. Siekė sukurti naują mokslinį mąstymą savitai įprasmindami gamtamokslinį pažinimą ir pabrėždami dedukcijos reikšmę. Svarbiausiu mokslu laikė fiziką, kuri leidžia įveikti metafizinius ir iracionalius prietarus. Kitaip nei apriorinius pažinimo veiksnius pabrėžęs klasikinis racionalizmas, neoracionalizmas nagrinėjo istoriškai kintančias pažinimo prielaidas, mokslo istorijos tyrinėjimuose taikė dialektikos idėjas. Atmetė pozityvistines empirines mokslinio pažinimo sampratas, pripažino empirinių duomenų priklausomybę nuo juos paaiškinančių žinojimo teorinių struktūrų. Teigė tikrovės visuotinę determinaciją – protas geba atrasti objektų ir reiškinių visas priežastis. Pažinimo rezultatus laikė antrine tikrove. Pabrėžė plačiai svarstomo eksperimentinio metodo universalią reikšmę, žinojimo pažangą, racionalumo vaidmenį žmogaus ir visuomenės gyvenime. Nagrinėjo iracionalumo apraiškas, racionalumo įvairias formas, jų sąsajas su istorinėmis kultūrinėmis aplinkybėmis ir technologijų raida. Analizavo skirtingų pažinimo ir patyrimo sričių argumentacijos, įrodymo, paneigimo būdus. Plėtojo mąstymo formų įvairovės ir istorinės kaitos idėjas. Matematikos filosofijoje kūrė istorinio genetinio matematikos tyrimo programą, neigė matematikos objektų autonomiškumą. Daugelis epistemologijos problemų (subjekto ir objekto, mąstymo ir tikrovės santykis) tėra matematikos ir realaus pasaulio santykio išraiškos. Žinojimas yra vieningas – abstrakčiose sąvokose glūdi intuityvūs elementai ir atvirkščiai. Neegzistuoja pažinimo absoliutūs pradai ir normos – pažinimas nuolat pagrindžia pats save. Pasak neoracionalizmo atstovų, protas nėra statiškas, jam būdinga dinamika, rizika, kūrybinė intuicija. Naujasis mokslinis mąstymas atviras kitoms žmogaus pažinimo ir veiklos sritims – meninei kūrybai, vaizduotei, intuicijai. Svarbu ne tik pažinimo rezultatai, bet ir vadinamasis mokslo grožis ir mokslą grindžiančios dorovinės vertybės. Neoracionalizmas nepakankamai pagrindė pažinimo praktikos ir mokslo dėsnių santykį, pernelyg sureikšmino pažinimo kūrybinius aspektus.
L: H. Radermacher Grundlegung eines Neorationalismus: Dekognition und Dissens Bern–New York 1996, Humanismus und Kontingenz: Beiträge zum Neorationalismus Bern–Berlin 1998.