neorealzmas (neo… + realizmas), filosofijos kryptis. Atsirado 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje Austrijoje ir Vokietijoje kaip atsakas į subjektyvizmą ir psichologizmą. Neorealizmo pradininkai (O. Kraussas, C. Stumpfas, A. Hoeffleris ir kiti) rėmėsi F. Brentano, A. von Meinongo idėjomis, plėtojo intencionalumo ir idealių objektų teoriją. Šie objektai neegzistuoja kaip fiziniai daiktai, bet jiems (kitaip nei fantastiniams vaizdiniams) būdingos nuo subjekto valios nepriklausomo vadinamojo grynojo daiktiškumo savybės. Šios idėjos turėjo įtakos fenomenologijai ir kritinei ontologijai. Svarbesnis anglosaksiškasis neorealizmas. G. E. Moore’as kritikavo berkliškąjį subjektyvizmą ir anglų neohėgelizmą, teigė pažinimo objekto realumą ir kartu jo tiesioginę duotį sąmonei. Didžiosios Britanijos neorealistai (S. Alexanderis, Ch. D. Broadas, J. Lairdas, C. E. M. Joadas) pliuralistinę ontologiją (būties substancinis pagrindas yra laiko ir erdvės vadinamieji taškai-momentai) susiejo su emerdžentinės evoliucijos teorijos teistiniu variantu. 1910 Jungtinių Amerikos Valstijų filosofai E. B. Holtas, W. T. Marvinas, W. P. Montague, R. B. Perry, W. B. Pitkinas, E. G. Spauldingas paskelbė neorealizmo programą. Joje kritikavo idealizmą, psichologizmą, būties tapatinimą su subjektyvaus patyrimo duomenimis (neopozityvizmas, pragmatizmas) ar mistiniais išgyvenimais, atmetė epistemologinį dualizmą, teigė pažinimo objektų nepriklausomybę nuo sąmonės, pažinimo turinio ir daiktų tapatybę. Pasak neorealizmo, būtį sudaro erdvės ir laiko kategorijomis apibūdinami fiziniai esiniai ir anapus erdvės ir laiko egzistuojantys idealūs dariniai (įsivaizduojami objektai, logikos dėsniai ir kita). Pasaulis, kaip objektyvi realybė, turi būti mąstomas anapus subjekto–objekto epistemologinio santykio. Pasaulis nepriklauso nuo sąmonės, jis yra išorinių santykių visuma. Neorealizmas pabrėžė laiko reikšmę – daiktų savybės yra jų raidos padarinys, daiktai priklausomi nuo įvykių. Sąmonės ir objekto santykį neorealizmas aiškino remdamasis prieštaringu išorinio objekto imanentiškumo principu. Jei suvokimas ar mintis keičia objektą, tai nėra pažinimas. Tiesa suvokiama tiesioginės įžvalgos aktu, aprėpiant visą pažinimo objektą iš karto – šis neorealizmo epistemologijos aspektas artimas geštaltpsichologijai, fenomenologinei esmėžiūrai. Suvokimo objektas dalyvauja pažinime, protas paliečia jį patį, ne kokią nors reprezentaciją. Tiesioginės įžvalgos, anot neorealizmo, taikoma moksle ir kasdieniame patyrime, skiriasi jų tikslai ir dalykinės sritys. Skiriamos neorealizmo monistinė ir dualistinė proto samprata. Monistinė samprata yra natūralistinė – protas yra tos pačios prigimties kaip ir pažinimo objektai, jis yra organizmo funkcija, gamtos dalis. Dualistinė samprata teigia, kad protas yra kitokios prigimties nei daiktai, jis intencionaliai nukreiptas į kitą būties sritį – fizinius objektus.
Nuo 20 amžiaus vidurio plėtojami neorealizmo variantai: eksperimentinis, referencinis, transcendentalus, semantinis, kritinis, mokslinis ir kitoks realizmas. Atsisakoma materijos ir dvasios perskyros, ieškoma realybės antjutiminių pagrindų, plėtojama vadinamojo sveiko proto ontologija. Neorealizmas turėjo įtakos filosofijos, estetikos, pedagogikos raidai.
L: J. K. Feibleman The Revival of Realism Chapel Hill 1946; The Return to Reason: Essays in Realistic Philosophy Chicago 1963; Neorealism and Its Critics New York 1986.