neorealzmas kinè dažnai dar vadinamas italų neorealizmu. Susiklostė 20 a. 5 dešimtmečio pradžioje. Neorealizmo terminą 1942–43 pradėjo vartoti italų kino kritikai A. Pietrangeli (1919–1968) ir U. Barbaro. Judėjimui įtakos turėjo rašytojo G. Vergos kūryba, 2 dešimtmečio italų filmai (Assunta Spina 1915, režisierius G. Serena), prancūzų poetinio realizmo kinas (J. Renoiras, M. Carné, R. Clairas), rusų kino režisierių S. Eizenšteino, V. Pudovkino teoriniai ieškojimai bei filmai. Neorealizmą veikė pokarinės Italijos ekonominės, socialinės ir politinės realijos.
Pirmuoju neorealizmo filmu laikomas Apsėdimas (Ossessione 1943, pagal J. M. Cainą, režisierius L. Visconti). Neorealistinius filmus pradėjo kurti režisieriai, susibūrę prie kino žurnalų Cinema, Bianco e nero, Eksperimentinio kino centro. Neorealizmo filmuose vaizduota paprastų žmonių kasdienis gyvenimas. Atsisakyta studijų paviljonų, buvo filmuojama daugiausia natūroje: miesto pakraščiuose, varginguose kaimuose fiksuota šiurkšti tikrovė. Pabrėžiant filmo tikroviškumą dažniausiai filmuose vaidindavo ne profesionalūs aktoriai, bet buvo pasirenkami reikalingu dialektu kalbantys tipažai. Atsisakyta klasikinės scenarijaus struktūros, išankstinių dialogų, atsirado fragmentiška scenarijaus forma, buvo daug improvizuojama, ryšku laisvas kameros judėjimas. Filmuose fiksuojama nevaržoma kasdienybės tėkmė, nėra jokių svarbių įvykių, būdinga stiliaus santūrumas, lakoniškumas, griežtumas.
Žymesni režisieriai: V. De Sica (Dviračių vagys / Ladri de biciclette 1948, Umbertas D. 1952), G. De Santis (Kartūs ryžiai / Riso amaro 1949), L. Visconti (Žemė dreba / La terra trema 1948, Pati gražiausia / Bellissima 1951), R. Rossellini (Roma – atviras miestas / Roma, città aperta 1945, Paisà 1946, Vokietija, nuliniai metai / Germania anno zero 1947), A. Lattuada (1913–2005; Banditas / Il Bandito 1946, Be gailesčio / Senza pietà 1948), L. Zampa (1905–91; Gyventi taikoje / Vivere in pace, Gerbiamoji Andželina / L’onorevole Angelina, abu 1947), A. Vergano (1891–1957; Šauksmas / Il sole sorge ancora 1947), P. Germi (Pasiklydusi jaunystė / Gioventù perduta 1947, Įstatymo vardu / In nome della legge 1949). Žymiausias italų neorealizmo kinotyrininkas, scenaristas – C. Zavattini.
Neorealizmas labai išgarsino italų kiną pasaulyje, išjudino jo didžiules kūrybines jėgas. 6 dešimtmečio pradžioje sustiprėjus Italijos ekonomikai, pasikeitus šalies ir pasaulio politinei situacijai neorealizmas išsikvėpė. Neorealizmas liko madinga stilistika orientuojantis į komercinę sėkmę, pradėtas vadinti rožiniu neorealizmu.
Turėjo didelės įtakos pasaulio kino raidai, prancūzų Naujajai bangai.
1933
italų neorealizmas; rožinis neorealizmas