neorgãninė chèmija, chemijos šaka, tirianti cheminius elementus ir jiems reaguojant vieniems su kitais gautus neorganinius junginius (chloridus, karbonatus, sulfatus ir kitus), nustatanti ir kurianti elementų ir neorganinių junginių grupavimo, sisteminimo būdus bei taisykles. Pagal tyrimų pobūdį skiriama teorinė, sintezės ir taikomoji neorganinė chemija. Dar skirstoma pagal cheminių elementų ir jų junginių grupes, pvz., aktinoidų chemija, pereinamųjų metalų chemija, puslaidininkių chemija ir kita. Teorinė neorganinė chemija tiria neorganinių junginių molekulių cheminį ryšį, šių junginių sandarą, savybes, reaktyvumą. Neorganinių medžiagų atomai yra sujungti joniniu, kovalentiniu arba metališkuoju cheminiu ryšiu. Jų prigimtis, energija, ilgis, poliškumas tiriamas cheminės termodinamikos, cheminės kinetikos, kvantinės mechanikos ir kitais metodais. Teorinė neorganinė chemija t. p. tiria kristalų defektų susidarymą kietuosiuose kūnuose ir jų įtaką kietųjų medžiagų savybėms, procesų, vykstančių kietojoje fazėje, kinetiką. Taikomi fizikinės chemijos, kvantinės chemijos, kietojo kūno fizikos laimėjimai, naudojami įvairūs tyrimo metodai: elektroninė mikroskopija, rentgenografija, elektronografija, spektroskopija, magnetinis branduolių rezonansas ir kita. Sintezės neorganinė chemija apima naujų neorganinės sintezės metodų tyrimą ir tam tikrų (dažniausiai reikiamų) savybių medžiagų sintezę, kuria sunkialydžių medžiagų (miltelių metalurgija), monokristalinių, amorfinių, nanostruktūrinių ir kitų medžiagų (nanotechnologija) gavimo, monokristalinių plėvelių sudarymo ir kitus būdus, energiją ir išteklius taupančias ir aplinką saugančias technologijas. Taikomoji neorganinė chemija (neatsiejama nuo cheminės technologijos) tiria rūgščių, šarmų, druskų, mineralinių trąšų ir kitų medžiagų pramoninius gamybos būdūs, metalų lydinių, sunkialydžių ir kaitrai atsparių medžiagų, puslaidininkių, superlaidininkų, katalizatorių, medžiagų, naudojamų elektronikoje, elektrotechnikoje, energetikoje, prietaisų gamyboje ir kitur, gavimą. Sprendžia su aplinkos apsauga susijusias problemas, kuria aplinkos taršą mažinančių medžiagų gamybos metodus, gamybos ir eksploatavimo atliekų perdirbimo ar šalinimo būdus. Neorganinė chemija siejasi su kitomis chemijos šakomis, nes dažnai jos tiria tas pačias medžiagas ir chemines reakcijas. Teoriniais tyrimais neorganinė chemija susijusi su fizikine chemija, junginių sudėties tyrimais – su analizine chemija. Neorganinės chemijos, organinės chemijos ir biochemijos yra tas pats tyrimo objektas – metalų organiniai junginiai ir bioneorganiniai junginiai. Neorganinės chemijos tyrimų rezultatai naudojami geochemijoje, radiochemijoje, branduolinėje chemijoje, kosmoso chemijoje, kietojo kūno chemijoje, metalurgijoje.
Istorija
Neorganinės chemijos istorija yra chemijos istorijos dalis. Senovėje buvo žinomi cheminiai elementai anglis, siera, keletas metalų (auksas, sidabras, varis, alavas, švinas, geležis, gyvsidabris), kurių dauguma buvo gaunama iš rūdų, dažymui naudoti geležies ir švino oksidai. 7 a. Kinijoje gamintas porcelianas. Alchemikai tyrė mineralus, kai kurias druskas ir šarmus, atrado arseną, stibį, bismutą, cinką, mokėjo gaminti salietrą. 17–18 a. atrasti fosforas, kobaltas, nikelis, platina, baris, manganas ir molibdenas; pradėtos gaminti azoto, sieros ir druskos rūgštys, amoniakas, keramika, neorganiniai pigmentai; elektrolitiškai skaidant vandenį išskirtas vandenilis ir deguonis. 19 a. yra klasikinės chemijos, kurios didžiausią dalį sudarė neorganinė chemija, kūrimosi laikotarpis: atrasta daug naujų cheminių elementų, suformuluotas periodinis dėsnis ir sudaryta periodinė elementų sistema (tuo metu buvo žinomi 63 cheminiai elementai). 20 a. pradžioje sukūrus atomo sandaros teoriją buvo sukurti teorinės neorganinės chemijos pagrindai, pradėta sparti neorganinės chemijos plėtra. Susikūrė halogenų, hidridų, retųjų elementų, inertinių dujų, aktinoidų chemija, puslaidininkių chemija, aukštatemperatūrių superlaidininkų chemija ir kitos neorganinės chemijos šakos. Pradėti sintetinti dirbtiniai radioaktyvieji elementai. Iki 2018 susintetintas elementas, kurio atominis skaičius 118, elementams suteikti pavadinimai.
2509