neorganinės rūgštys

neorgãninės rgštys, neorganiniai junginiai, vandeniniame tirpale disocijuojantys į vandenilio katijonus H⁺ (protonai) ir anijonus (rūgšties liekanos). Pagal atskeliamų protonų skaičių skiriamos vienprotonės (vienbazės), pvz., druskos rūgštis HCl, dviprotonės (dvibazės), pvz., sieros rūgštis H₂SO₄ ir t. t. Neorganinių rūgščių stiprumo matas yra disociacijos konstanta K_a. Pagal neigiamo K_a logaritmo –lgK_a = pK_a vertes neorganinės rūgštys skirstomos į labai stiprias (pK_a < 0), stiprias (0 < pK_a < 4,5), vidutiniškai stiprias (4,5 < pK_a < 9), silpnas (9 < pK_a < 14) ir labai silpnas (pK_a < 14). Daugiaprotonės neorganinės rūgštys disocijuoja pakopomis, pvz., fosforo rūgštis disocijuoja taip: ${\text{H}}_3{\text{PO}}_4\to {\text{H}}^{\text{+}}+{\text{H}}_2{\text{PO}}_4^{–}$, ${\text{H}}_2{\text{PO}}_4^{–}\to {\text{H}}^{\text{+}}+{\text{HPO}}_4^{2–}$, ${\text{HPO}}_4^{2–}\to {\text{H}}^{\text{+}}+{\text{PO}}_4^{3–}$. Neorganinės rūgštys reaguoja su metalais (susidaro to metalo druska ir skiriasi vandenilis, pvz., Fe + H₂SO₄ → FeSO₄ + H₂), karbonatais (susidaro druska, vanduo ir anglies dioksidas), bazėmis (susidaro druska ir vanduo). Kai kurios neorganinės rūgštys, pvz., permanganato rūgštis HMnO₄, azoto rūgštis HNO₃, yra stiprūs oksidatoriai, anglies rūgštis H₂CO₃, sulfito rūgštis H₂SO₃ – patvarios tik tirpale. Neorganinės rūgštys naudojamos metalams apdoroti (šalinti nuo paviršiaus oksidus, rūdis), kaip rūgštinių akumuliatorių ir galvaninių elementų elektrolitai, katalizatoriai, druskoms gauti. Druskos rūgštis, sieros rūgštis, azoto rūgštis yra svarbi chemijos pramonės žaliava.

1