neorgãniniai polimèrai, polimerai, kurių makromolekulės pagrindinė grandinė yra neorganinė, sudaryta iš vienodų arba skirtingų cheminių elementų atomų. Pagal prigimtį skiriami gamtiniai ir sintetiniai, pagal makromolekulės pavidalą – linijiniai, šakotieji, tinkliniai ir kiti, pagal pagrindinės grandinės cheminę sudėtį – homograndininiai ir heterograndininiai. Neorganinius polimerus sudaro periodinės elementų sistemos III A–VI A grupių cheminiai elementai, makromolekulėje susijungę kovalentiniais ryšiais. Daugelio neorganinių polimerų makromolekulės, kitaip negu organinių polimerų, yra standžios – negali pereiti į tampriąją būseną; liaunesni yra šoninių grandžių neturintys neorganiniai polimerai. Iš homograndininių žinomiausi yra anglies, boro ir VI A grupės elementų neorganiniai polimerai. Tinklinės struktūros anglies neorganiniai polimerai yra deimantas, grafitas, linijinės – kumulenai (=C=C=C=C=)n, karbinas –(–C≡C–C≡C–C≡C–C≡C–)n, boro neorganiniai polimerai, polisiera, poliselenas, politelūras (gaunami kaitinant S, Se, Te lydalus aukštesnėje už kritinę temperatūroje).
Iš heterograndininių neorganinių polimerų žinomiausi – polidichlorfosfazenas (vadinamasis neorganinis kaučiukas), sieros oksido polimeras (sulfanas, termiškai patvarus, neatsparus vandeniui, lengvai virsta sieros rūgštimi), polisilikondisulfidas (netirpus, nesilydo). Iš sintetinių neorganinių polimerų technikoje svarbūs linijiniai neorganiniai polimerai, naudojami kaitrai atspariems plastikams, lakams ir dažams gaminti, kiti – kaip aukštatemperatūriai superlaidininkai, silicio neorganiniai polimerai – specialiam stiklui, pluoštinėms medžiagoms gaminti. Gamtiniai neorganiniai polimerai įeina į daugelio Žemės plutos mineralų sudėtį, kai kurie yra perdirbami ir naudojami kaip neorganinis stiklas ar keraminės medžiagos.
neorganiniai polimerai: a – polidichlorfosfazenas, b – polisilikondisulfidas