neoromãnika (neo… + romanika), istorizmo architektūros viena krypčių. Reiškėsi Europos šalyse. Būdinga romaninės architektūros tūrių ir dekoratyvinių formų interpretacija. Būta junginių su renesanso, gotikos elementais.
Lietuvoje
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Rietave (1853–74, architektas F. A. Stüleris)
Lietuvoje plito 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje, dažniausia katalikų ir protestantų sakralinėje architektūroje. Vienos bažnyčios tinkuotos (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Rietave, 1853–74, architektas F. A. Stüleris, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Alantoje, 1904–12, architektas K. E. Strandmannas), kitos statytos iš gelsvų arba raudonų plytų (Saugų evenagelikų liuteronų bažnyčia, 1857, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Užpaliuose, 1898). Vėlyvajame neoromanikos etape formos stilizuotos laisviau, taikytas akmuo (Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia su varpine Lentvaryje, projektas 1905, italų architektas O. Bongi, pastatyta 1926, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia Salake, 1906, architektas I. Morgulcas). Kartais romanikos elementai – integruoti į plytų stiliaus miestų namų dekorą (S. Prozorovos namas A. Jakšto gatvėje 9, Vilniuje, 1898, architektas M. Prozorovas).
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Bostone (1877, architektas H. H. Richardsonas; 20 a. 3 dešimtmečio nuotrauka)
1688