neoromantzmas mùzikoje
Bruožai, raiškos priemonės
Būdinga didelis emocingumas, dramatiškas romantinio idealo, būties tragizmo perteikimas, muzikos ir literatūros darna. Muzikos pagrindiniu objektu tapo konkretaus romantinės literatūros (dažniausiai W. Shakespeare’o, G. Byrono, W. Scotto, J. W. Goethe’s kūrinių) herojaus lyrinių, dramatinių jausmų (aistros, kančios) atspindys; buvo idealizuojama istorinė praeitis, pabrėžiamas įvykių epiškumas. Vyravo monumentalūs, stambios formos, sintetinių žanrų kūriniai, derinantys instrumentinės ir vokalinės, koncertinės ir sceninės muzikos bruožus (ypač H. L. Berliozo muzikoje). Muzikos raiškos priemonės – sudėtinga harmonijos struktūra, melodika, ritmika, išplėtota orkestro apimtis, instrumentuotė.
Būdingiausi žanrai
Būdingiausi žanrai – simfoninė poema (F. Liszto Prometėjas 1850, Hamletas 1858 ir kita), monumentalių formų programinė simfonija (ankstyvieji pavyzdžiai – H. Berliozo Fantastinė simfonija 1830, simfoninė drama Romeo ir Džuljeta, 1839, legendinė drama Fausto pasmerkimas 1846). 19 a. antroje pusėje R. Wagneris išplėtojo operos formas ir sukūrė plačios apimties legendinės, mitologinės tematikos simfonizuotą tetralogiją Nibelungo žiedas (muzikinės dramos Reino auksas 1869, Valkirija 1870, Zygfrydas, Dievų žuvimas, abi 1876). Vėlyvajam neoromantizmo stiliaus raidos etapui būdinga visų raiškos priemonių hipertrofavimas – didinamas simfoninio orkestro ir kūrinio atlikėjų skaičius (pvz., G. Mahlerio VIII simfonija Es‑dur, vadinama Tūkstančio simfonija solistams, berniukų chorui, dviem mišriems chorams ir orkestrui, 1906–07). Simfoniniuose kūriniuose gausu sudėtingų poliharmonijos, poliritmikos, polidermijos struktūrų. Orkestro faktūroje ryškus polilineariškumas ir politematizmas, pvz., R. Strausso simfoninėje poemoje Don Kichotas (1898) vienu metu skamba net 7 skirtingos temos. Simfoninėje muzikoje itin pakito sonatos forma. Jos teminės dalys (pagrindinė, šalutinė partijos) išplėtotos iki 3 dalių sudėtinės ar net dalinės sonatos formos (daugiausia A. Brucknerio simfonijose); dėl to plėtėsi simfonijų apimtys. Paskutinėje raidos stadijoje neoromantizmas peraugo į ekspresionizmą.
Neoromantizmas lietuvių muzikoje
Lietuvių muzikoje neoromantizmo bruožų yra M. K. Čiurlionio kūryboje. Neoromantizmas turėjo įtakos ir kitiems lietuvių kompozitoriams – J. Gruodžiui, J. Karnavičiui, S. Šimkui, B. Dvarionui, A. Račiūnui, J. Juzeliūnui, E. Balsiui, V. Bartuliui, A. Martinaičiui, O. Narbutaitei, M. Urbaičiui.
1915