neoscholãstika (neo… + scholastika), antróji scholãstika, krikščionybės filosofijos kryptys, nagrinėjančios vidurinių amžių scholastikos problemas ir metodus, taikančios juos gyvenamojo laikotarpio religijos, kultūros, mokslo problemoms spręsti. Kilo 19 amžiaus pradžioje, suaktyvinus medievistikos tyrinėjimus. Dominikonai ir jėzuitai daugiausia nagrinėjo Tomo Akviniečio palikimą (neotomizmas yra neoscholastikos svarbiausia kryptis), pranciškonai plėtojo Augustino (neoaugustinizmas), J. Dunso Škoto idėjas. Abiejų filosofų sekėjai teigė, kad tiesai pažinti svarbiau tikėjimas, valia, intuicija nei protas, valios sprendimai yra laisvi, jų nelemia išoriniai veiksniai. Neoškotistai (Chr. G. Barthas, 1799–1862, J. Moelleris, gimė 1916, ir kiti) kritiškai vertino tikėjimo grindimą proto argumentais, polemizavo su tomizmu. Teigė, kad mąstymas apie Dievą tikėjimui duoda mažiau nei kontempliatyvi meilė. Ginče dėl universalijų laikėsi nominalistinės nuostatos, pabrėžė atskirybės pirmumą bendrybės atžvilgiu. Ispanų scholasto F. Suárezo sekėjai (svarbesni – austras L. Fuetscheris, 1894–1935, prancūzas P. Descoqsas, 1877–1946, Ispanijos jėzuitų mokykla), aiškindami būties ir pažinimo klausimus, nutolo nuo aristotelinės-tomistinės tradicijos, neskyrė esmės ir egzistencijos, teigė, kad pažinimo pagrindinis objektas yra individualūs daiktai, ne proto bendrybės. Universalijų klausimu laikėsi nominalistinio požiūrio. Jų pirmtako pažiūros kai kuriais klausimais krypsta link panteizmo. Aiškindami žmogaus laisvos valios ir Dievo malonės klausimą F. Suárezo sekėjai teigdami, kad Dievas lemia žmogaus veiksmus, artimi augustinizmui. Dar plėtojamos ispanų teologo, mistiko, jėzuito L. de Molinos idėjos, kuris ginče dėl universalijų pritarė nominalizmui teigdamas, kad žmogaus protas atskirus daiktus pažįsta anksčiau nei bendrybes. L. de Molinos sekėjai teologijoje Dievo valios ir malonės dogmą derina su žmogaus laisvos valios principu.
2941