neotektònika (neo… + gr. tektonike – statybos menas), geotektonikos šaka, tirianti dabartinius ir jauniausius Žemės plutos tektoninius judesius, jų sukurtas tektonines struktūras, geologinę prigimtį, praktinę reikšmę ir tektoninių procesų prognozavimo galimybes. Laikotarpis, per kurį vyksta dabartiniai ir jauniausi Žemės plutos judesiai, vadinamas neotektoniniu etapu. Apatinė neotektoninio etapo riba nėra griežtai apibrėžta. Vieni mokslininkai tapatina neotektoniką su aktyvia vėlyvojo kvartero ir dabartine tektonika, kiti − su viduriniu miocenu (prieš apie 15 mln. m.) ar neogeno pradžia (23 mln. m.). Kiekvienam atskiram regionui etapo pradžia gali būti skirtinga, ji priklauso nuo regiono geologinės raidos specifikos. Etapas turi būti pakankamai ilgas, kad būtų galima nustatyti dabartinio tektoninio aktyvumo dėsningumus, pvz., Šiaurės ir Vidurio Europai etapo pradžia siūloma laikyti ankstyvojo oligoceno Rupelijaus aukštą (33,9 mln. m.), kada pasireiškė paskutinė stambi jūros transgresija ir susiklostė jūrinės nuosėdos, leidžiančios atkurti Žemės plutos judesius didelėje teritorijoje. Neotektoniniai judesiai turėjo įtakos ledynų ir jų tirpsmo vandenų dinamikai, todėl paveikė ir dabartinio reljefo formavimąsi. Apie juos galima spręsti pagal naujausių nuosėdų litologinę sudėtį ir storius, upių deltas, upių terasų formą ir skaičių, jūros krantų susidarymą, šelfo pokyčius. Neotektoniniai judesiai tiriami istoriniais geologiniais (istoriniai duomenys apie Žemės paviršiaus grimzdimą arba kilimą, ypač jūros pakrantėse), istoriniais archeologiniais, biogeografiniais (atskirų rūšių ar kompleksų geografinis išplitimas), tektoniniais, geomorfologiniais, geofiziniais ir kitais metodais. Neotektonikos žinios praktikoje naudojamos projektuojant ilgalaikes inžinerines konstrukcijas (užtvankas, uostus), prognozuojant Žemės drebėjimus, vulkanizmą, planuojant vandens tiekimą, dujotiekius, ieškant naudingųjų iškasenų. Tyrimo duomenys atsispindi sudaromuose neotektoniniuose žemėlapiuose. Neotektoniniai judesiai skatina paviršinius dinaminius procesus (nuošliaužas, karstą, jūros krantų pokyčius).
Žemės plutos judesius pastebėjo dar senovės graikai ir romėnai. 18 a. C. von Linné ir A. Celsijaus iniciatyva buvo matuojami Baltijos jūros lygio svyravimai. 1937 S. Šulcas (Rusija), pagrįsdamas Tian Šanio kalnų dabartinio reljefo susidarymą kaip naujausių tektoninių judesių rezultatą, pirmasis pavartojo terminą naujausia tektonika, o V. Obručevas (Rusija) 1948 jį pakeitė neotektonikos terminu.
Lietuvoje neotektoniniai tyrimai yra sudėtingi, nes beveik nėra paleogeno ir neogeno nuogulų. Jauniausios nuogulos susiklostė kvartero periode pasikartojančių apledėjimų sąlygomis. Neotektoninių judesių tyrimų Lietuvoje pradininkas V. Gudelis 1959 sudarė pirmąją neotektoninių judesių kartoschemą. Vėliau, tyrimus išplėtus ir detalizavus, neotektoniniams judesiams nustatyti dar pritaikius struktūrinius geomorfologinius ir kitus metodus, buvo sudaryti Pabaltijo regiono bei Baltijos jūros ir gretimų teritorijų neotektoniniai žemėlapiai. Lietuvoje neotektoniniu etapu vyksta gana intensyvūs vertikalieji Žemės plutos judesiai. Dabartinį neotektoninį aktyvumą rodo kelių milimetrų per metus intensyvumo vertikalieji ir horizontalieji tektoninių blokų judėjimai (registruojami geodeziniais metodais), Žemės drebėjimai (iki 7 balų), mineralinio vandens šaltiniai. Geodeziniais ir geofiziniais metodais Žemės plutos judesius tyrė I. Liesis, A. Ražinskas, A. Zakarevičius, geologiniais − A. Šliaupa ir kiti.
2962