neotomstinė pedagògika, 20 amžiaus pradžioje susiformavusi pedagogikos kryptis, grindžiama Tomo Akviniečio ir jo sekėjų filosofija. Žymiausi atstovai: M. Cazotti ir M. Stephanini (Italija), U. Caninghamas ir U. Machaghenas (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Maritainas ir E. Gilsonas (Prancūzija). Neotomistinė pedagogika remiasi krikščioniškuoju humanizmu ir idealistiniu evoliucionizmu. Neotomistinės pedagogikos ugdymo tikslas – formuoti aktyvų religingą žmogų, gebantį religingumą sieti su mokslu ir visuomenine praktika. Žmogus suprantamas dualistiškai – kaip nemirtingos sielos ir mirtingo kūno vienovė. Sielai išganyti reikia tikėjimo Dievą, gerų darbų, atgailos už padarytas nuodėmes, kurios atsiranda nevykdant Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Kūnui, jo veiklumui ugdyti reikia proto ir kūno lavinimo. Neotomistinės krypties atstovai kritikuoja visuomenės ydas. Jie teigia, kad jas įveikti galįs tik religingas žmogus, kuris vadovaujasi vadinamuoju Meilės įstatymu. Neotomistinė pedagogika pasitelkia ir naujausius mokslo ir meno laimėjimus, skatina jaunąją kartą mokytis visų pasaulietinėse mokyklose dėstomų mokomųjų dalykų, taikyti šiuolaikinius mokymo ir ugdymo metodus, bet kartu dėstyti ir religiją, ją pagrįsti mokslo duomenimis (nes tikras mokslas neprieštarauja religijai). Pageidautini tik religingi, labai išprusę mokytojai.
LIETUVOJE neotomistinės pedagogikos žymiausias atstovas – S. Šalkauskis. Vytauto Didžiojo universitete skaitytų paskaitų santraukoje Bendrieji pedagogikos pagrindai (1936) pateikė vadinamąją pilnutinio ugdymo sistemą, kurioje išdėstyti ugdymo uždaviniai: fizinis auklėjimas, kultūrinimas (protinis lavinimas, dorinis ir estetinis auklėjimas) ir svarbiausia – religinis ugdymas. Tokia jo pateikta uždavinių hierarchija atitinka neotomistinės pedagogikos filosofinius pagrindus.