neotomzmas (neo… + tomizmas), 19–20 amžiaus katalikiškosios filosofijos svarbiausia kryptis, nagrinėjanti ir plėtojanti Tomo Akviniečio palikimą. Neotomizmo atsiradimą paskatino 19 amžiaus pradžioje suaktyvėję medievistikos tyrimai, scholastikos studijos. Dominikonų ir jėzuitų skatinamas popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Aeterni Patris (1897), kurioje Tomas Akvinietis įvardijamas kaip svarbiausias mąstytojas, jo filosofija rekomenduojama visai Katalikų bažnyčiai. Popiežiaus pasirinkimą lėmė tomistinė tikėjimo ir proto, religijos ir mokslo dermės samprata. Taip buvo išspręstas ilgą laiką katalikybėje vykęs scholastinio racionalizmo ir augustiniškojo spiritualizmo ginčas teikiant pirmenybę pirmajam. Manyta, kad aristotelinio mąstymo sistemiškumą ir sintetiškumą perėmusi filosofija gali tinkamai įprasminti kultūros ir mokslo laimėjimus, polemizuoti su pasaulietiškąja filosofija, sustiprinti Bažnyčios intelektines galias. Įsteigti tomistinės filosofijos centrai Leuveno katalikų universitete Belgijoje, Sacro Cuore universitete Milane, Collegium Angelicum Romoje, Pullacho kolegijoje prie Miuncheno ir kitur, pradėta tirti ir sisteminti Tomo Akviniečio veikalus, dėstyti jo filosofiją. Iš pradžių neotomizmas tomizmą traktavo kaip užbaigtą, vadinamąją amžinąją, filosofiją, atsakančią į esminius būties klausimus. Vėliau jo atstovai pabrėžė tomizmo atvirumą, kūrybiškos plėtotės galimybes. Tokio požiūrio centras buvo Leuveno katalikų universitete, jam atstovavo kardinolas D. J. Mercier, metafiziką siejęs su gamtos mokslų duomenimis.
Klasikinis neotomizmas (svarbiausi atstovai – C. Ninkas, G. Manseris, J. Lotzas, G. Klubertanzas) nagrinėjo tradicines tomizmo problemas ir interpretavo scholastinį metodą. Pagrindine filosofijos dalimi laikė bendrąją metafiziką, jos objektu – patirtimi tiesiogiai įgyjamą būties sąvoką, vadinamuosius ikierdviškus, ikilaikiškus erdvės, laiko, judėjimo pagrindus. Būtį apibūdino substancijos ir akcidencijos, esmės ir egzistencijos, potencijos ir akto ir kitomis aristotelinėmis sąvokomis, Dievą suprato kaip substanciją, aukščiausiu laipsniu sau tapačią būtį. Pažinimo teorijoje tęsė scholastinę nuosaikiojo realizmo (scholastinio konceptualizmo) tradiciją, teigiančią, kad žmogus prigimtiniu protu gali pažinti objektyvią tikrovę jos medžiaginiais ir dvasiniais pavidalais, pažinti ir apibūdinti Dievą tiek, kiek aprėpia proto sąvokos. Skiriama nuosaikusis tiesioginis ir nuosaikusis netiesioginis realizmas; vyravo pirmasis požiūris. Siekta atkurti pasitikėjimą metafizika, ieškota būdų plėtoti jos ir šiuolaikinio racionalistinio mąstymo dialogą.
Labiausiai paplitęs egzistencinis neotomizmas, jo svarbiausi atstovai – J. Maritainas ir É. H. Gilsonas. Pirmasis daugiausia tomistiškai aiškino šiuolaikines kultūros, meno, politikos, mokslo filosofijos problemas, antrasis tyrinėjo Tomo Akviniečio palikimą, vidurinių amžių filosofiją ir kultūrą. Jie teigė, kad katalikybei reikalinga tomistiškai, bet ne viduramžiškai mąstanti filosofija, kuri yra atvira mokslui ir kultūrai, skiria gamtos ir antgamčio sritis, pripažįsta Apreiškimą kaip prigimtinio proto būtiną pagrindą. Krikščioniškasis tikėjimo išpažinimas gali derėti su racionalia filosofine refleksija. Polemizavo su vidurinius amžius neigiamai vertinusiais Renesanso, Šviečiamojo amžiaus mąstytojais, nepritarė mėginimams tomizmą sujungti su R. Descartes’o, I. Kanto filosofija. Teigė, kad metafizikos objektas yra būtis, bet pirmumą teikė ne esmei, o egzistencijai; tai reiškė, kad Dievas yra meilė, kūrybinė versmė, gyvybės šaltinis (egzistencija), ne substancija, absoliutas (esmė). J. Maritainas teigė, kad Dievo buvimo penkis įrodymus reikia papildyti intuityviuoju įrodymo būdu. Kritikavo agnosticizmą teigdamas būties pažinumą. Laikėsi tomistinio realizmo nuostatos, kad objektyviai egzistuojantys daiktai suvokiami tiesiogiai, be tarpinės refleksijos suvokiamas ir nuo sąmonės nepriklausomas pasaulis. Daiktai egzistuoja dvejopai – kaip objektyvūs faktai ir kaip idealios subjekto žinojimo formos. Pasaulis pažinus, nes visata iki smulkiausių dalelių susijusi su aukščiausiuoju Dievo protu, tam tikru laipsniu nemateriali. J. Maritainas plėtojo tomistinį požiūrį, kad žmogus yra kūno ir sielos vienovė, su kūnu siejo individualumą, su siela – asmenybiškumą kaip dvasinį universumą, nepriklausomą nuo visuomenės ir gamtos. Kaip individas žmogus su visuomene susijęs kaip dalis su visuma, bendruomenės gėris vertingesnis nei individo. Kaip asmenybė žmogus yra aukščiau visuomenės, pašauktas vienybei su Dievu. Šia asmenybės samprata J. Maritainas grindė integraliojo humanizmo teoriją: civilizacijos paskirtis – garantuoti žemiškąjį gėrį, ugdyti prigimtines galias kreipiant jas į amžinąjį gyvenimą. Moralės filosofijoje skyrė būties ir veiksmo blogį, pastarąjį kildino iš žmogaus valios, moralę siejo su edukologija. Meno filosofijoje pabrėžė meno autonomiškumą, teigė, kad menininkas kaip kūrėjas atsakingas tik menui, kaip žmogus – Dievui.
Transcendentalinis neotomizmas (svarbiausias atstovas J. Marechalis) scholastikos metodą siejo su I. Kanto, M. Heideggerio filosofija, fenomenologija, hermeneutika. K. Rahneris teigė, kad esencialistinė tomizmo nuostata tinkamai neįvertina tikėjimo asmeniškosios pusės, krikščionybės ateičiai reikalinga filosofija, kuri derintų scholastinę ir augustiniškąją tradicijas, kontempliatyvumo ir praktinio aktyvumo nuostatas.
20 amžiaus pabaigoje neotomizmo reikšmė sumenko, bet Tomo Akviniečio filosofija išliko svarbi.
LIETUVOJE 20 amžiaus pradžioje katalikiškoje spaudoje (žurnale Draugija) paskelbta neotomizmui skirtų straipsnių. Atkūrus nepriklausomą valstybę neotomizmo centru tapo Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas. Vienas pirmųjų neotomistų A. Jakštas siūlė tomistinę metafiziką papildyti V. Solovjovo visuotinybės filosofija, pabrėžė racionalumo reikšmę tikėjimui, plėtojo žmogaus, kaip mažojo kūrėjo, sampratą. Taikydamas neotomizmo metodologiją S. Šalkauskis svarstė filosofijos objekto, kultūros filosofijos, tautos, dorovės, pedagogikos problemas, kūrė kultūrų sintezės teoriją. Remdamasis klasikiniais tomizmo principais P. Kuraitis nagrinėjo būties struktūrą, pažinimo klausimais laikėsi nuosaikiojo realizmo nuostatos. P. Dovydaitis tyrinėjo filosofijos istorijos, pedagogikos, gamtos mokslų filosofines problemas. Neotomizmo darbų paskelbė M. Reinys, K. Ambrozaitis, A. Maliauskis ir kiti.
L: P. Kuraitis Pagrindiniai gnoseologijos klausimai Kaunas 1930, Ontologija 2 t. Kaunas 1931–33; B. Kuzmickas Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai Vilnius 2003; É. Gilson Le Thomisme Paris 1948.
2941
neotomistinė filosofija