neotradicionalizmas

neotradicionalzmas (neo… + tradicionalizmas), 20 a. 3–4 dešimtmečio antimodernistinis, postavangardinis Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkų sąjūdis. Pasireiškė po I pasaulinio karo įvairiomis dailės kryptimis, judėjimais, tendencijomis (neoklasicizmas, naujasis daiktiškumas, regionalizmas). Dailininkai, išgyvenę I pasaulinio karo sukrėtimus, ėmė bodėtis subjektyvizmu ir ironija, juos patraukė stabilus, harmoningas pasaulio vaizdinys, universalios tradicinės vertybės. Kūryboje jie gaivino praeities dailės tradicijas ir kultūros nacionalines vertybes, kartu puoselėjo 20 a. pradžios moderniojo meno raiškos bruožus. Įvairios neotradicionalizmo atmainos pynėsi sudarydamos tarpinius variantus: naujasis daiktiškumas linko į art deco stilistiką, neoklasicizmas jungėsi su naujuoju daiktiškumu, kita. Kiekvienoje šalyje neotradicionalizmas rėmėsi daugiausia vietine modernistine ir istorine menine patirtimi. Romoje ir Milane įtakos turėjo metafizinė tapyba ir italų ankstyvojo renesanso palikimas, Paryžiuje – 17–19 a. prancūzų dailė, kitose šalyse remtasi vietiniu viduramžių menu, ampyru, 19 a. akademizmu, savamokslių kūryba. Neotradicionalizmui būdinga religinė, istorinė, mitologinė tematika, vaizduota šventieji, moterys su vaikais, mauduolės, muzikantai, cirko artistai, įsimylėjėliai, kasdienio darbo ir poilsio siužetai. Neotradicionalizmas buvo itin priimtinas Vidurio ir Rytų Europos šalyse besikuriančioms jaunoms nacionalinėms dailės mokykloms, ieškančioms tautinio identiteto, siekiančioms tarptautinio pripažinimo. Neotradicionalizmo poveikį patyrė lenkų grupuotės (Rytm, Jednoróg, Šv. Luko brolija), jis reiškėsi Vengrijos dailėje, kuri sekė italų neoklasicizmo stereotipais.

Neotradicionalizmas Lietuvoje

Lietuvoje neotradicionalizmo tendencijos sustiprėjo 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje–4 dešimtmetyje. Neotradicionalizmas liudijo pastangas kurti dailės nacionalinį stilių – vyravo istorinės temos, naudota valstybinė ir nacionalinė simbolika, tautodailės ornamentai. Įvairios neotradicionalizmo atmainos išryškėjo V. Eidukevičiaus, A. Galdiko, V. Kairiūkščio kūriniuose. Valstybės remiamas neotradicionalizmo stilius itin paveikė monumentaliąją ir dekoratyvinę dailę (sukurti G. Bagdonavičiaus, A. Gudaičio, P. Kalpoko, J. Mikėno, J. Prapuolenio, B. Pundziaus ir kitų kūriniai reprezentaciniams interjerams). Neotradicionalizmas turėjo įtakos daugelio Kauno meno mokyklos auklėtinių kūrybai.