nepaprasteji mókesčiai, privalomieji fizinių ir juridinių asmenų mokėjimai valstybės biudžetui, įvedami ypatingais (pvz., karo, stichinių nelaimių, bado) atvejais. Nepaprastieji mokesčiai nustatomi kaip nauji mokesčiai (antpelnio, apyvartos ir kiti) ar padidinant įprastinių mokesčių tarifus ir įvedami terminuotai arba iki nepaprastosios padėties pabaigos. Per I pasaulinį karą nepaprastieji mokesčiai imti Didžiojoje Britanijoje ir Rusijoje, per II pasaulinį karą – Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, SSRS, Vokietijoje.
LIETUVOJE nepaprastuosius mokesčius pradėta imti 16 amžiuje. Kai karo reikalams nebeužtekdavo įprastinių pajamų, didysis kunigaikštis kreipdavosi paramos į turtingiausių piliečių sluoksnius ir nuo mokesčių atleistus bajorus (jų sutikimo buvo prašoma Seime). Vėliau Lietuvoje karo metais nepaprastuosius mokesčius rinko prancūzų (1812), vokiečių (1915–18) okupacinė valdžia. Nepriklausomoje Lietuvoje nepaprastieji mokesčiai įvesti 1939, netekus Klaipėdos krašto ir labai sumažėjus nacionalinėms pajamoms. Verslo pelno mokestis padidintas 25 %, darbo pajamų mokestis – 25–50 %. Įvestas naujas įmonių kapitalo mokestis (0,25 % pagrindinio kapitalo sumos). Dėl antpelnių, gaunamų prasidėjus II pasauliniam karui, 1940 pradžioje įvestas laipsniuotos progresijos 10–30 % antpelnio mokestis. SSRS okupacijos metais 1944–45 gyventojai, išskyrus Raudonosios armijos kariškius, jų šeimos narius, pensininkus ir invalidus, mokėjo karo mokestį nuo gaunamų pajamų (1–270 rublių per metus).