nepilnamẽčiai, asmenys, nesukakę įstatymo nustatyto amžiaus, kurio sulaukus prasideda visiškas veiksnumas. Nepilnamečių sampratai būdingi 2 kriterijai: amžius ir socialinė branda. Teisiškai reglamentuojant nepilnamečių teises ir pareigas vadovaujamasi formaliu amžiaus kriterijumi, kuris dažniausiai lemia tam tikrą socialinį žmogaus brandumą, jo socialinį statusą, išsimokslinimą, darbinį, civilinį, pilietinį veiksnumą. Iki kurio amžiaus asmenys laikomi nepilnamečiais, priklauso nuo konkrečios šalies tradicijų, papročių, individualių gyvenimo aplinkybių ir kita. Teisės literatūroje nepilnamečių samprata dažniausiai tapatinama su vaikų ar paauglių sampratomis. Pagal Jungtinių Tautų 1989 Vaiko teisių konvenciją (Lietuva ratifikavo 1995) vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Civilinėje teisėje visiškas civilinis veiksnumas dažniausiai atsiranda asmeniui sukakus 18 metų. Santykinį veiksnumą dažniausiai turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų. Nepilnamečiai iki 15 metų turi, nors ir labai nedidelį, dalinį civilinį veiksnumą. Už nepilnamečius iki 14 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai, įtėviai ar globėjai. Nepilnamečiai iki 14 metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, taip pat sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų naudojimu, jei šiems sandoriams nenustatyta notarinė ar kita speciali forma. Nepilnamečiai iki 14 metų turi teisę atlikti ir kitus veiksmus, turinčius teisinę reikšmę, pavyzdžiui, įvaikinant nepilnametį, sulaukusį 10 metų, būtinas jo rašytinis sutikimas. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų sandorius sudaro turėdami tėvų, įtėvių ar rūpintojų sutikimą. Nepilnamečiai turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis ir turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius. Įstatymų nustatytais atvejais sudaręs santuoką nepilnametis įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Nepilnamečiai, sulaukęs 16 metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotu), jei yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Norint nepilnametį pripažinti visiškai veiksniu visais atvejais reikia jo paties sutikimo.
Baudžiamojoje teisėje nepilnamečio asmenybė nagrinėjama dviem aspektais – nepilnametis kaip nusikalstamos veikos subjektas ir kaip nukentėjusysis. Nepilnamečio sąvoka baudžiamojoje teisėje yra siauresnė nei civilinėje teisėje. Ji apima tik asmenis, nesulaukusius pilnametystės, bet sulaukusius baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Baudžiamojoje teisėje nustatomos tam tikros teisinės ribos tarp nepilnametystės ir pilnametystės, apibrėžiama tam tikra demografinė asmenų kategorija, turinti specifines, tik jai būdingas teises ir pareigas. Šios grupės asmenims nustatoma ir išskirtinė teisinė apsauga, kuri siejama su psichofiziologinėmis ir socialinėmis asmens savybėmis, su nepalankių išorinių veiksnių įtaka, daroma augančio nepilnamečio organizmui.
Kriminologijoje nepilnamečio sąvoka suprantama plačiau nei baudžiamojoje teisėje. Nepilnamečiais dažniausiai laikomi visi asmenys iki 18 metų arba asmenys nuo 10 iki 18 metų. Nepilnamečio asmenybė nagrinėjama tiek, kiek ji susijusi su neteisėtu, nusikalstamu elgesiu. Statististinius duomenis įprasta skirstyti pagal nepilnamečių 3 amžiaus grupes: iki 14 metų, 14–15 ir 16–17 metų. Šis skirstymas grindžiamas asmenybės teisinio statuso ir atsakomybės ypatumais.
Kad būtų garantuotas teisingas nepilnamečio asmenybės formavimas, įstatymuose dažniausiai nustatomos profilaktikos priemonės, pavyzdžiui, draudžiama jiems parduoti alkoholinius gėrimus. Nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nepilnamečio įtraukimą į girtavimą, prostituciją, jų tvirkinimą ir kita. Iš tėvų, vengiančių atlikti savo vaikų auklėjimo pareigas ar piktnaudžiaujančių savo teisėmis, gali būti atimtos tėvystės teisės ir kita.
LIETUVOJE Civiliniame kodekse (2000, įsigaliojo 2001) įtvirtinta, kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui, sulaukusiam 18 metų. 14–18 metų nepilnamečiai turi santykinį veiksnumą. Nepilnamečiai iki 14 metų turi labai mažą civilinį veiksnumą, nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų – santykinį neveiksnumą. Darbo kodeksas (2016, įsigaliojo 2017) reglamentuoja nepilnamečių darbą. Baudžiamajame kodekse (2000, įsigaliojo 2003) nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 metų. Išskirtiniais atvejais baudžiamojon atsakomybėn traukiami 14–16 metų nepilnamečiai. Jie baudžiami tik už nusikalstamas veikas, nurodytas Baudžiamajame kodekse, tai yra už nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, išžaginimą, seksualinį prievartavimą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, sunaikinimą ar sugadinimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitą neteisėtą užvaldymą, transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą. Nepilnamečiai iki 14 metų pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako. Jiems taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės.
Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (2015, įsigaliojo 2017) administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinės teisės pažeidimo padarymo sukako 16 metų. Nepilnamečiams nuo 16 iki 18 metų, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos su ypatumais, pavyzdžiui, jiems skiriama ne daugiau kaip pusė administracinės baudos, teismas, atsižvelgdamas į administracinio nusižengimo pobūdį ir nepilnamečio asmenybę, gali neskirti nepilnamečiui administracinės nuobaudos bei administracinio poveikio priemonės ir įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros taikymo. Administracinėn atsakomybėn traukiamas nepilnametis gali būti atvesdinamas tik lydimas tėvų arba globėjų (rūpintojų).
Nepilnamečių teisėmis ir apsauga rūpinasi įvairios institucijos. 1993 įsteigtas Vidaus reikalų ministerijos nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centras (1995–2006 Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centras), 1997 – kartu su Jungtinėmis Tautomis įsteigtas Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. 1994 Vyriausybė patvirtino Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ministerijos nuostatus ir Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendruosius nuostatus (nuo 2002 savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos; savivaldybės mero teikimu steigia savivaldybės taryba). Nuo 1994 savivaldybių policijos nepilnamečių reikalų inspektoriams suteikti įgaliojimai tiesiogiai rūpintis vaikų – teisės pažeidėjų – teisių apsauga. Prezidento dekretu 1996 įsteigta Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento (nuo 2003 Konsultacinė šeimos ir vaiko reikalų taryba prie Respublikos Prezidento), Vyriausybės nutarimu – Valstybinė jaunimo reikalų taryba. 1997 įsteigta Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija (nuo 2008 jos funkcijas perėmė Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas), 1996 – Jaunimo reikalų komisija (nuo 1998 Jaunimo ir sporto reikalų komisija), 2000 – Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga.
1431