nepotzmas (lot. nepos, kilm. nepotis – vaikaitis, palikuonis), asmenų skyrimas į tam tikras profesinių ar politinių institucijų pozicijas, kai kandidato atrankos svarbiausias kriterijus yra šeiminiai ir giminystės santykiai, o ne turima kvalifikacija. Nepotizmas yra favoritizmo (favoritų kėlimas ar jų skyrimas į aukštas pareigas) atskiras tipas.
Nepotizmas ir kronijizmas
Dažnai nepotizmas apima ir šališką draugų ar gerų pažįstamų paskyrimą, tačiau siekiant atskirti šališkumą pagal giminystę ir šališkumą pagal draugystę šiuo atveju vartojama kronijizmo (angl. crony – senas draugas ar bičiulis) sąvoka (draugų ar gerų pažįstamų paskyrimas į tam tikras pozicijas ir pareigas). Kronijizmas labiau paplitęs politinėse institucijose: politines pozicijas užimantys asmenys dažnai ieško paramos savo pasiūlymams ar siekia įgyti didesnę galią, dėl to į įvairias politines pareigas skiria sau palankius asmenis. Nepotizmas sistemiškai ypač paplitęs autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse, pvz., Sovietų Sąjungos politinėje sistemoje lojalumas buvo vienas svarbiausių kriterijų, padedančių kilti politinės karjeros laiptais, kompartijos gerų draugų protegavimas į įvairias institucines pozicijas buvo tapęs įprastu reiškiniu.
Viešajame sektoriuje nepotizmas ir kronijizmas yra neigiami reiškiniai, nes dėl jų kvalifikuoti ir talentingi žmonės patiria neteisybę bei socialinę diskriminaciją, skatinama korupcija ir protų nutekėjimas. Nepotizmas ir kronijizmas gali atlikti ir pozityvią funkciją, pvz., kuriant verslą, kuomet darbuotojams dar nemokamas ar mokamas mažas atlygis, bet ypač svarbus visiškas pasitikėjimas ir pasiaukojamas darbštumas.
Nepotizmo paplitimas Lietuvoje
Nuo 2018 nepotizmo paplitimą Lietuvoje analizuoja Specialiųjų tyrimų tarnyba (pvz., 2018 nustatyta, kad 18 % savivaldybių administracijose dirbančių asmenų yra susiję giminystės ryšiais).
Eurobarometro 2019 gruodį atliktoje apklausoje 46 % Lietuvos verslininkų teigė, kad viešosiose institucijose paplitęs palankumas draugams ar šeimos nariams (tai yra kiek daugiau nei Europos Sąjungos šalių apklaustų verslininkų vidurkis).
Lietuvoje nepotizmą tiria Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės Jolita Vveinhardt ir Loreta Petrauskaitė, Vilniaus politikos analizės instituto mokslininkas Gintaras Šumskas ir kiti.
J. Vveinhardt, L. Petrauskaitė Išsigimusios organizacinės kultūros apraiškos ir nepotizmo poveikis darbuotojui / Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 2013 t. 35 nr. 2; J. Vveinhardt, L. Petrauskaitė Nepotizmo raiškos organizacijoje modelis / Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 2013 t. 68; J. Vveinhardt, L. Petrauskaitė Nepotizmo prevencija Lietuvos privataus sektoriaus organizacijose: teorinės gairės / Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 2014 t. 69; J. Nadler, M. Schulman Favoritism, Cronyism, and Nepotism Santa Clara University 2013.
2188
Nepotizmo istorija
Nepotizmas buvo žinomas jau antikoje. Kaip reiškinys ne visada buvo neigiamai vertinamas; Tomas Akvinietis aukštų pareigų suteikimą valdovo giminaičiams aiškino kaip vieną teisingumo formų – ištikimiausius asmenis, kurie dažniausiai būdavo valdovo giminaičiai, valdovas, atsidėkodamas už jų ištikimybę, skirdavo eiti aukštas pareigas.
Neigiamą reikšmę nepotizmas įgavo vėlyvaisiais viduriniais amžiais, nes tai tapo vienas giminaičių materialinio aprūpinimo būdų nepaisant kitų žmonių interesų. Bažnyčioje įvestas celibatas (11 a.) turėjo apsaugoti Bažnyčios turtus, bet atsirado paprotys bažnytines beneficijas perleisti giminaičiams (sūnėnams, dukterėčioms). Savo giminaičius to laikotarpio popiežiai pamalonindavo aukštomis bažnytinėmis pareigomis, skirdavo juos administruoti Bažnyčios turtus, suteikdavo įvairių privilegijų. Nepotizmas padėjo išsilaikyti valdžioje ne tik pasaulietiniams valdovams, bet ir popiežiams, kurie sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis visiškai galėjo pasikliauti tik savo giminėmis. Plačiau nepotizmas ėmė reikštis valdant popiežiams Mikalojui III (1277–80), Bonifacui VIII (1295–1303), vėliau stiprėjo Avinjone valdant popiežiams Klemensui V (1305–14) ir Klemensui VI (1342–52), ypač išplito 15–16 a. valdant popiežiams Kalikstui III (1455–58), Sikstui IV (1471–84), Aleksandrui VI (1492–1503), Leonui X (1513–21) ir Pauliui III (1534–49). Kritus kai kurių dvasininkų moralei ir dėl neleistinų ryšių ėmus susilaukti vaikų, nepotizmas tapo žalingu reiškiniu Bažnyčioje. 1692 popiežius Inocentas XII bulėje Romanum decet Pontificem pasmerkė nepotizmą, bet visiškai panaikinti jo nepavyko.
favoritizmas; kronijizmas
908