Nepriklaũsomos Lietuvõs valstýbės atkūrmas (1918–1920)
20 a. 2 dešimtmečio viduryje, per I pasaulinį karą griūvant Europos imperijoms, susidarė objektyviai palankios prielaidos kurtis tautinėms valstybėms.
Nuo 1915 Lietuvos teritorija buvo okupuota Vokietijos (Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais). Stiprėjančio Vokietijos okupacinės valdžios spaudimo ir lenkų didžiavalstybinių siekių Vilniaus krašte sąlygomis lietuvių politikai subrandino valstybingumo atkūrimo projektą. Žlugus Rusijos monarchijai Vokietija ėmė labiau atsižvelgti į buvusios Rusijos imperijos tautų interesus, kartu siekė panaudoti stiprėjančius tautinius sąjūdžius savo tikslams.
Nepriklausomybės šūkis buvo iškeltas 1917 vasarą kaip atsakas vokiečiams į jų siūlomą Lietuvos autonomiją Vokietijos sudėtyje. Nuo 1915 veikęs lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas (A. Smetona, J. Šaulys, J. Stankevičius, P. Klimas, A. Janulaitis) 1917 08 01–04 sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 09 18–22 surengė Lietuvių konferenciją (pirmininkas J. Basanavičius). Konferencija priėmė rezoliuciją, apibūdinančią Lietuvos politines strategines nuostatas: pirmoje dalyje suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, antroje numatoma karinė sąjunga su Vokietija. Šias nuostatas įgyvendinti buvo pavesta dvidešimties narių Lietuvos Tarybai (pirmininkas A. Smetona).
Lietuvių konferencijos prezidiumo ir sekretoriato nariai (Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka)
Lietuvos Taryba 1917. Stovi iš kairės: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kunigas V. Mironas, M. Biržiška, kunigas A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, P. Dovydaitis. Sėdi iš kairės: J. Vileišis, J. Šaulys, kunigas Justinas Staugaitis, S. Narutavičius, J. Basanavičius, A. Smetona, kunigas K. S. Šaulys, S. Kairys, J. Smilgevičius (Lietuvos nacionalinis muziejus)
Vokiečiai ją traktavo kaip nesavarankišką, jiems ateityje išlaikyti okupuotas teritorijas padėsiančią instituciją, o konferencijos nutarimus panaudojo kaip sau naudingą argumentą per 1917 12 prasidėjusias Bresto taikos derybas su bolševikais (šiose derybose Vokietija ir Sovietų Rusija deklaravo tautų apsisprendimo teisę; Sovietų Rusija atsisakė buvusios Rusijos imperijos vakarinių teritorijų – tarp jų ir Baltijos šalių). Lietuvos Tarybos iniciatyva įvyko lietuvių konferencijos Berne (Berno lietuvių konferencijos), Stokholme (1915 Stokholmo lietuvių konferencija, 1917 Stokholmo lietuvių konferencija), buvo palaikomi ryšiai su lietuvių organizacijomis Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse – siekta suvienyti pasaulio lietuvių pastangas. Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo derybos su Vokietija dėl Lietuvos politinio statuso. Nuspręsta laikinai sutikti su Vokietijos reikalavimu sudaryti politinę sąjungą. 1917 12 11 susitarta dėl nuolatinės sąjungos su Vokietija, kuri pripažintų Lietuvos suverenumą, bet netrukus paaiškėjo, kad Vokietija susitarimo nesirengia laikytis.
1918 01 08 P. Klimas parengė naują nutarimą, kuriame sąjungos su Vokietija jau atsisakyta. 1918 02 01 Lietuvos Taryba kreipėsi į pasaulio tautas, prašydama pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę jos etnografinėmis sienomis. Lietuvių pozicijos radikalėjimas aiškintinas tarptautinės padėties permainomis: 1918 02 nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Šiam žingsniui prieštaravęs A. Smetona atsistatydino iš Lietuvos Tarybos pirmininko pareigų (jį pakeitė J. Basanavičius), bet netrukus vėl juo buvo išrinktas.
1918 02 16, 12 val. 30 min., Vilniuje buvo priimtas Vasario 16 Aktas – Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratiniu pagrindu sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurių yra buvę su kitomis tautomis; Lietuvos valstybės pagrindus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalėjo galutinai nustatyti kuo greičiau sušauktas visų jos gyventojų demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Vokiečių okupacinė valdžia konfiskavo Lietuvos aido numerio su Akto tekstu tiražą, bet jis buvo išspausdintas Vokietijos laikraščiuose. Vokietija savo santykius su Lietuva ir toliau grindė 1917 12 11 deklaracija, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą.
Vasario 16 Akto, skirto Vokietijos institucijoms, 2017 03 29 rasto Berlyne, faksimilė (Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas)
Iki 1918 11 Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, vokiečių laikyta patariamąja, ir sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus. Lietuvai kilo grėsmė tapti vokiečių valdoma provincija. Tokiomis aplinkybėmis subrendo mintis įvesti šalyje monarchinę santvarką – tikėtasi išvengti Lietuvos prijungimo prie Prūsijos ar kitų Vokietijos žemių ir išlaikyti politinį savarankiškumą.
Lietuvos Tarybos prezidiumo nariai 1918 Berlyne. Iš kairės: sekretorius J. Šernas, pirmininkas A. Smetona, pirmasis vicepirmininkas J. Šaulys, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis (Lietuvos nacionalinis muziejus)
1918 07 13 Lietuvos Tarybos dešinioji dauguma Lietuvos karaliumi Mindaugu II išrinko Würtembergo (Vokietija) hercogą Wilhelmą Karlą von Urachą – jo, ne prolenkiškų pažiūrų kataliko, neturinčio galimybių užimti Würtembergo sostą, kandidatūrą Šveicarijos lietuvių delegatams dar 1917 rudenį pasiūlė Vokietijos Reichstago katalikų frakcijos vadovas M. Erzbergeris. W. K. von Urachas pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir jau rengėsi atvykti į Lietuvą, bet monarchijos atkūrimui nepritarė kairiųjų pažiūrų Lietuvos Tarybos nariai – laikė tokį sprendimą būsimojo Steigiamojo Susirinkimo prerogatyva, o paties W. K. von Uracho per 1918 pradžioje vykusias slaptas derybas duotas garantijas (karalius vadovauja Vyriausybei, nuolat gyvena Lietuvoje, dvejų rūmų parlamentas) – netvirtomis. Vokietijoje 1918 rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių, jos pozicija švelnėjo – 1918 10 05 okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba tokį leidimą gavo 1918 10 20. Jai 1918 11 02 priėmus Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmus krašto valdymą ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo 1918 11 08 buvo atidėtas.
1918 11 11 patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos Vyriausybė. Jos paskelbta deklaracija numatė tautinę ir konfesinę lygybę. Tą pačią dieną pradėta sudaryti komitetus – vietinės valdžios institucijas, kurios turėjo garantuoti gyventojų saugumą, palaikyti šalyje tvarką ir drausmę. Teisininkai P. Leonas, T. Petkevičius, K. Jablonskis parengė Savivaldybių įstatymo projektą. 1918 pabaigoje–1919 pradžioje susikūrė šalies administravimo sistema, bet Lietuva tebebuvo okupuota, dar nebuvo aiškiai apibrėžta valstybės teritorija. Vilniuje veikė kelios administracijos, atstovavusios skirtingoms ir viena kitai priešiškoms jėgoms – teisėta Lietuvos laikinoji vyriausybė, prosovietinė Vilniaus darbininkų atstovų taryba, laukianti karinės paramos iš Sovietų Rusijos, ir Varšuvos palaikoma Lenkų karinė organizacija (peoviakai); pastaroji, Vokietijos kariuomenei atsitraukus, jau 1919 01 01 paskelbė perimanti vykdomąją valdžią. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną, Vilniuje pasiliko jos atstovas M. Biržiška. 1919 01 05–06 Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariuomenės Pskovo divizija.
pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės nariai (iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas, teisingumo ministras P. Leonas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministras A. Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras, susisiekimo ministras M. Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras bei laikinai einantis maitinimo ir darbų ministro pareigas V. Stašinskas; Vilnius, 1918; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
II Ministrų Kabinetas (1918 12 26–1919 03 12). Iš kairės: J. Vileišis – vidaus reikalų ministras, M. Yčas – finansų ministras, M. Velykis – krašto apsaugos ministras, J. Šimkus – pramonės ir prekybos ministras, M. Sleževičius – ministras pirmininkas, J. Tūbelis – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, P. Leonas – teisingumo ministras, K. Daugirdas – Valstybės kontrolės valdytojas (iki 1919 02 23)
Nepriklausomybės kovos
pirmieji Lietuvos savanoriai (1919 01)
Nepriklausomybės karo (1918–20) pagrindiniai etapai: kovos su Sovietų Rusijos kariuomene (1919 pirma pusė), su bermontininkais (1919 antra pusė), karas su Lenkija dėl Lietuvos pietryčių teritorijų (1920). Vokietija, siekdama neprileisti Sovietų Rusijos karinių junginių prie savo sienų, suteikė Lietuvai 100 mln. markių finansinę paskolą. Lietuvos kariuomenė pradėta kurti pagal Krašto apsaugos ministerijos 1918 11 23 įsakymą. 1918 12 29 naujos Vyriausybės ministras pirmininkas M. Sleževičius kreipėsi į Lietuvos gyventojus, kviesdamas juos savanoriais stoti į kariuomenę. Buvo paskelbta karininkų mobilizacija. Lietuvos kariuomenės pirminį branduolį sudarė apie 100 iš Rusijos grįžusių karininkų bei gydytojų ir apie 50 savanorių (1919 03 savanorių jau buvo 3000, karių ir toliau daugėjo). 1919 03 01 suformuota pirmoji aviacijos kuopa, turinti 8 vokiškus lėktuvus.
Lietuvos kariuomenės savanoriai išlydimi į karą (Vilkaviškis, 1919; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Pirmojo pėstininkų pulko vadas K. Ladyga tardo į nelaisvę paimtą bolševikų komisarą (centre, 1919–20; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1919 pirmoje pusėje Sovietų Rusijos kariuomenė (3 divizijos, apie 20 000 žmonių) užėmė apie 2/3 Lietuvos teritorijos (Rokiškį, Telšius, Šiaulius, Uteną, Daugus, Mažeikius, Varėną, Radviliškį ir kitus miestus), siekė užimti Kauną ir priartėti prie Rytų Prūsijos sienos. Tuo metu vyko Rusijos pilietinis karas, be to, Sovietų Rusijos kariuomenė veržėsi ir į Lenkiją bei Latviją. Ginti nuo jos Kauną ir Lietuvos vakarinę dalį padėjo ir Vokietijos kariuomenė, vėliau – saksų savanorių daliniai. Jau per pirmąsias rimtesnes Kėdainių kautynes ir Alytaus kautynes (1919 02, savanoriams talkino vietos gyventojai, sudarę partizanų dalinius) pavyko sustabdyti Sovietų Rusijos kariuomenės puolimą.
Vilniuje nuo 1918 12 08 veikiančios V. Kapsuko vadovaujamų komunistų sudarytos marionetinės vyriausybės (1919 02 Lietuvos Sovietų Respublika buvo suvienyta su Baltarusijos SSR į vieną valstybę – Lietuvos ir Baltarusijos SSR arba Litbelą; šis valstybių junginys turėjo tapti atrama kovose su Lenkija) skelbti demagoginiai valstiečių ir darbininkų išlaisvinimo šūkiai negalėjo būti įgyvendinti, nes Lietuvoje pramonės darbininkų sluoksnis dar nebuvo gausus, o prievartinės maisto produktų rekvizicijos netrukus nuteikė šalies valstiečius priešiškai. Kaimuose prasidėjo masiniai neramumai. 1919 04 Lenkijos karinės pajėgos išstūmė Sovietų Rusijos karinius dalinius iš Vilniaus. Lietuviai išlaisvino Panevėžį ir Ukmergę. Giedraičių užėmimas (1919 05 09) tapo lūžiu Lietuvos kariuomenės kovose su Sovietų Rusijos kariuomene – lietuviai perėmė iniciatyvą, 1919 vasarą išstūmė priešo karinius junginius iš Lietuvos šiaurinės dalies, 1919 08 pabaigoje užėmė Zarasus, rudenį pasiekė Dauguvą, užėmė Daugpilio priemiestį.
1919 vasarą į Lietuvos teritoriją įžengė bermontininkai (apie 50 000 žmonių, tarp jų – apie 10 000 rusų baltagvardiečių; siekė Baltijos šalyse sukurti provokišką valstybinį darinį). 1919 10–11 jie užėmė Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Linkuvą, Raseinius, Jurbarką. Kovodami su bermontininkais lietuviai derino savo veiksmus su latviais, veikė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos teritorijoje. 1919 11 11 Latvijos kariuomenė ties Ryga sudavė bermontininkams lemiamą smūgį, per 1919 11 21–22 Radviliškio kautynes Lietuvos kariuomenė išlaisvino Radviliškį, o 12 07 – Šiaulius. Tautų Sąjungos reikalavimu bermontininkai apleido Baltijos šalių teritoriją ir pasitraukė į Rytų Prūsiją; iš Lietuvos jie pasitraukė 1919 12 15.
Penktojo pėstininkų pulko kariai lenkų fronte prie Vievio (1920 10; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Kovos su Lenkija prasidėjo 1919 pavasarį. Lietuvoje dar nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų gyvavo didelę įtaką turintis sulenkėjusių dvarininkų sluoksnis. Prasidėjus I pasauliniam karui daugelis dvarininkų pasitraukė į Rusijos imperijos teritoriją. Po karo į Lietuvą jie negrįžo, bet apsigyveno Lenkijoje, puoselėjo planus atkurti Lenkijos valstybę Abiejų Tautų Respublikos sienomis ir propagandos tikslais kūrė nepriklausomos Lietuvos, kaip nevisavertės provokiškos, vėliau prosovietinės valstybės, įvaizdį. 1919 04 19, pasinaudojusi Lietuvos kariuomenės silpnumu ir jos kovomis su Sovietų Rusijos kariuomene, Lenkijos kariuomenė užėmė Vilniaus kraštą.
Lietuvos diplomatinė misija Lenkijoje (1919 04, Varšuva; iš kairės: nenustatytas asmuo, M. Velykis, V. Daumantas, J. Šaulys; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Paryžiaus taikos konferencijoje (1919 01 18–1920 01 21) Lietuvos delegacijai nebuvo leista dalyvauti lygiomis teisėmis su Lenkijos delegacija. Prasidėjus ginkluotiems Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susidūrimams konferencija 1919 05 01 pasiūlė konfliktą spręsti taikiai ir sudaryti bendrą frontą prieš Sovietų Rusijos kariuomenę. Nepaisydama šio raginimo Lenkija pradėjo puolimą Alytaus ir Kaišiadorių kryptimis. Nebuvo paisoma ir Antantės Aukščiausiosios Tarybos sprendimu prancūzų specialios karo misijos nustatytų laikinųjų demarkacijos linijų (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos). Lenkų karinė organizacija Lietuvoje vykdė prolenkišką agitaciją, rinko žvalgybinę informaciją apie Lietuvos karines pajėgas ir rengė sukilimą: planuota nors trumpam paėmus Kaune valdžią į savo rankas paskelbti Lietuvos Tarybą likviduota ir sudaryti sąjungą su Lenkija (perversmas turėjo įvykti 1919 08 28–29 naktį), pakviesti Lenkijos kariuomenę užimti Kauną. Lietuvos saugumas sąmokslą atskleidė, organizacijos archyvas konfiskuotas, organizatoriai suimti.
1920 viduryje fronto linija sustojo ties Žiežmariais, Molėtais, Širvintomis. 1920 07 12 Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos–Sovietų Rusijos taika. Pagal ją Lietuva įgijo tam tikrą saugumą rytuose: Maskva pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir neutralumą, teritoriją su sostine Vilniumi, įsipareigojo atlyginti Lietuvai jos patirtus nuostolius ir grąžinti per karą išvežtas kultūros vertybes (šios sąlygos Sovietų Rusija iš esmės neįvykdė). Lietuvos rytinė siena atitiko Antantės Aukščiausiosios Tarybos rekomenduotą Lenkijos rytų sienos liniją (Kazėnai, Pastovys, Medilo ir Naručio ežerų rytinė pakrantės, Nemuno ir Svisločės upės. Lietuvai pagal šią sutartį turėjo atitekti Trakų, Švenčionių, Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Gardino apskritys. Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą (1919–21) Lietuva leido Sovietų Rusijai laikinai naudotis šiomis teritorijomis.
Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos (1919–23)
Lenkija, karui rytų fronte pakrypus jos nenaudai, 1920 07 04 Lietuvą pripažino de facto. Vakarų valstybėms spaudžiant ji sutiko atitraukti savo kariuomenę už Curzono linijos. Lenkijos kariuomenei pasitraukus iš Vilniaus, miestą užėmė Sovietų Rusijos kariuomenės junginiai. 1920 08 27 pagal 1920 07 sutartį Vilnius buvo perduotas Lietuvai; čia pradėjo keltis Lietuvos valdžios įstaigos.
Netrukus padėtis vėl pakito: Lenkijos kariuomenės prie Varšuvos 1920 08 sumušti Sovietų Rusijos kariniai junginiai pradėjo trauktis. Prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių kova. Per 08 30–31 mūšius dėl Suvalkų ir Seinų Lietuva neteko 400 karių. 1920 09 20 Tautų Sąjungos raginimu pasirašytos paliaubos, bet sumažėjus pavojui iš rytų Lenkija tikėjosi išnaudoti savo karinį pranašumą. Per 1920 09 22 Nemuno operaciją ji užėmė Seinus ir kitas teritorijas. Po 1920 09 30–10 07 Lietuvos ir Lenkijos derybų (vyko stebint Jungtinių Amerikos Valstijų ir Tautų Sąjungos atstovams) pasirašyta Suvalkų sutartis. Tautų Sąjungos reikalavimu karo veiksmai nutraukti 10 06, skiriamąja riba pripažinta Curzono linija. Vykstant deryboms Lenkija jau planavo staigiai pulti Vilnių. Jai buvo palanki ir Sovietų Rusijos politika (Sovietų Rusija per Rygoje vykusias derybas užleido Lenkijai dalį rytinių teritorijų). 1920 10 08 Lenkijos generolo L. Żeligowskio vadovaujama rinktinė puolė Vilnių iš rytų ir 10 09 jį užėmė. L. Żeligowskis (Lenkija netrukus paskelbė apie tariamą jo maištą ir oficialiai atsiribojo) paskelbė, kad įkuriamas naujas politinis darinys – Vidurinė Lietuva, pats pasiskelbė šios valstybės galva ir karo vadu. Vilniuje liko tik Lietuvos įgaliotinis I. Jonynas). Tautų Sąjunga L. Żeligowskio žygį pasmerkė, bet po kurio laiko Vakarai (Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo Lenkijos sąjungininkės) susitaikė su Vilniaus krašto užgrobimu. L. Żeligowskio daliniams pradėjus veržtis Ukmergės link Lietuvos kariuomenė juos įveikė Giedraičių mūšyje (1920 11 17–21). 1920 11 29 Kaune sudarytos paliaubos, karo veiksmai sustabdyti dalyvaujant Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Abi pusės atitraukė savo karinius dalinius 3 km atstumu, 6 km ruožas paskelbtas neutralia zona. Ši data pagal tradiciją laikoma laisvės kovų pabaiga.
Pasirašius paliaubas Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai nebuvo užmegzti. Nepavyko susitarti dėl Vilniaus miesto ir krašto statuso: Tautų Sąjungos pirmininko P. Hymanso 1921 05 20 pateiktas projektas (Hymanso projektas), numatantis Lietuvos teritoriją padalyti į Kauno ir Vilniaus kantonus (lenkų kalba – antra valstybinė), bendrą Lietuvos ir Lenkijos ekonominę ir užsienio politiką bei karinę vadovybę, netenkino nei Lietuvos (labai apribojo jos suverenumą ir suteikė lenkams daugiau teisių Vilniaus krašte), nei Lenkijos. Lietuvai netiko ir antrasis Hymanso projekto variantas (1921 09 20), numatantis autonominį Vilniaus kantoną ir Lenkijos teisę naudotis Nemunu. 1922 01 08 Lenkijos karinės okupacijos sąlygomis įvyko rinkimai į Vidurinės Lietuvos seimą; jis 02 20 nutarė prisijungti prie Lenkijos (03 24 šį sprendimą patvirtino Lenkijos Seimas). 1923 03 15 Ambasadorių konferencija priskyrė Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai. Lietuva nepripažino savo rytinių teritorijų aneksijos ir iki 1938 neturėjo su Lenkija diplomatinių santykių.
1088
R: Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė (sudarė E. Gimžauskas) Vilnius 2006; Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose (sudarė A. Eidintas, R. Lopata) Vilnius 2017; Lietuvos valstybės atkūrimo procesas. 1917 m. liepa–gruodis. Dokumentų rinkinys (sudarė L. Mažylis, R. Zozaitė) Kaunas 2018; Lietuvos valstybės atkūrimo procesas. 1918 m. sausis–vasaris. Dokumentų rinkinys (sudarė L. Mažylis, R. Zozaitė) Kaunas 2018; Lietuvos valstybės atkūrimo procesas. 1918 m. vasaris–kovas. Dokumentų rinkinys (sudarė L. Mažylis, R. Zozaitė) Kaunas 2022; Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16.–1940.VI.15.) Vilnius 1996. L: A. Eidintas, R. Lopata Valstybės atkūrimo istorijos Vilnius 2020; J. Jakštas Nepriklausomos Lietuvos istorija Chicago 1992; A. Gaigalaitė, J. Skirius, A. Kasparavičius, A. Veilentienė Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 Vilnius 1999; V. Lesčius Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 m. Vilnius 2001; Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940 m. Vilnius 1997; A. Rukša Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės Cleveland 1981; R. Žepkaitė Lietuva ir didžiosios valstybės 1918–1939 m. Kaunas 1986.
-Lietuvos istorija
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)