Lietuvos kariuomenės savanoriai išlydimi į karą (Vilkaviškis, 1919; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Nepriklausomýbės kãras, Lietuvõs nepriklausomýbės kãras (1918–20), Lietuvos kariuomenės kovos su Sovietų Rusijos kariniais daliniais (1919 pirma pusė), bermontininkais (1919 antra pusė) ir Lenkijos kariniais junginiais (1920). 1918 pabaigoje–1919 pradžioje Lietuvoje susikūrus valstybės administravimo sistemai (1918 11 11 patvirtinta pirmoji Lietuvos laikinoji vyriausybė, sudarytos vietos valdžios institucijos) šalis pagal Compiègne’o paliaubas dar buvo Vokietijos okupuota, nebuvo aiškiai apibrėžta valstybės teritorija. Apsaugos ministerijos 1918 11 23 įsakymu oficialiai pradėta kurti reguliari Lietuvos kariuomenė. 1918 12 29 kreipimusi ministras pirmininkas M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministras karininkas M. Velykis kvietė savanoriais stoti į kariuomenę. Buvo paskelbta karininkų mobilizacija.
1919 03 jau buvo 3000 karių savanorių, jų vis daugėjo; 1919 06 priimtas įstatymas dėl teisės savanoriams gauti 8–20 dešimtinių (8,24–21,85 ha) žemės. Buvo formuojami batalionai, pulkai, specialieji daliniai.
Tęsdama imperinę Rusijos politiką Sovietų Rusijos vyriausybė 1918 pabaigoje pasiuntė karinius dalinius į Baltijos šalis, t. p. 3 divizijas (daugiau kaip 16 800 pėstininkų, 640 raitelių, apie 5000 įvairių pagalbinių dalinių karių) ir į Lietuvą. Neturėdama pakankamai jėgų gintis 1918 12 31 Lietuvos Vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną.
Antrojo pėstininkų pulko bataliono štabas Daugpilio užfrontėje prie Kalkuonės (1919 09; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1918 12 pabaigoje Sovietų Rusijos kariniai daliniai užėmė Švenčionis, Uteną, Rokiškį, 1919 01 05 – Vilnių, 01 09 – Panevėžį, Ukmergę, 1919 pirmoje pusėje – apie 2/3 Lietuvos teritorijos (Mažeikius, Radviliškį, Šiaulius, Telšius, Varėną ir kitus miestus), kėsinosi užimti Kauną ir veržtis prie Rytų Prūsijos sienos. Tuo metu Sovietų Rusijos kariuomenė veržėsi ir į Lenkiją bei Latviją. Ginti nuo jos Kauną, t. p. Lietuvos vakarinę dalį padėjo pagal Compiègne’o paliaubas laikinai Lietuvoje palikta Vokietijos okupacinė kariuomenė, t. p. 1919 01 į Lietuvą papildomai atsiųsti trys saksų savanorių pulkai (saksų savanorių daliniai). Jau per pirmuosius 1919 02 susidūrimus (Kėdainių kautynės, Jiezno kautynės, Alytaus kautynės) jungtinės lietuvių ir vokiečių karinės pajėgos, remiamos vietos gyventojų, sustabdė Sovietų Rusijos kariuomenės puolimą.
1919 02 antroje pusėje Sovietų Rusijos kariuomenė prasiveržė iki linijos Lyda, Varėna, Perloja, Stakliškės, Jieznas, Žasliai, Vepriai, Siesikai, Pagiriai, Krekenava, Pociūnėliai, Baisogala, Šiauliai, Kuršėnai. Bijodama, kad Sovietų Rusijos kariuomenė gali įsiveržti į Rytų Prūsiją, Vokietijos karinė vadovybė daugiau kariuomenės pasiuntė į Žemaitiją. 1919 02 27 ji kautynėse prie Luokės sudavė smūgį Sovietų Rusijos Žemaičių pulkui (jame tarnavo ir lietuvių komunistų), 03 išstūmė bolševikų karinius dalinius iš Mažeikių, Kuršėnų, Šiaulių, Radviliškio ir Šeduvos. 1919 03 01 savitarpio pagalbos sutartimi Lietuvos ir Latvijos vyriausybės ėmė derinti savo kariuomenių veiksmus prieš Sovietų Rusijos agresiją.
Joniškėlio bataliono partizanai (1919, Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Pirmojo pėstininkų pulko vadas K. Ladyga tardo į nelaisvę paimtą bolševikų komisarą (centre, 1919–20; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1919 04 19–21 Lenkijos kariuomenei išvijus bolševikus iš Vilniaus (kaip Sovietų Rusijos ekspansinės politikos Lietuvoje įrankis čia nuo 1918 12 08 veikė komunistų marionetinė V. Kapsuko vyriausybė), Lietuvos kariuomenės generalinio štabo (viršininkas generolas S. Žukauskas) sprendimu puolimas plėtotas Ukmergės–Utenos ir Panevėžio–Rokiškio kryptimis. 05 03 užėmę Ukmergę ir persekiodami priešą Lietuvos kariuomenės ir saksų savanorių pulko daliniai paėmė į nelaisvę apie 500 rusų karių. Lietuvos kariuomenė buvo pergrupuota į Ukmergės ir Panevėžio rinktines (vadai K. Ladyga ir J. Variakojis). Per 1919 05 Kurklių–Panevėžio operaciją ir 1919 05–06 Kupiškio–Utenos operaciją Joniškėlio partizanų (4 kuopos, apie 1500 žmonių užėmė Biržus, Vabalninką) ir saksų savanorių remiami lietuvių kariniai daliniai išlaisvino Panevėžį, Anykščius, Uteną, Kupiškį. Perėmusi iniciatyvą 1919 05 pabaigoje–06 pradžioje Lietuvos kariuomenė užėmė Pandėlį, Panemunį, Nemunėlio Radviliškį, Užpalius, Tauragnus, Obelius, vasarą išstūmė Sovietų Rusijos karinius junginius iš Lietuvos šiaurinės dalies, 06 10 peržengė Latvijos sieną, nustatė ryšius su Latvijos kariuomene.
Antantės Aukščiausiosios Tarybos nutarimu nuo 1919 07 iš kovos su Sovietų Rusijos kariuomene pasitraukė saksų savanoriai. 1919 08 23–31 per Zarasų operaciją buvo išvaduota visa Lietuvos teritorija, rudenį pasiekta Dauguva, užimtas Daugpilio priemiestis.
1919 vasarą į Lietuvos teritoriją įžengė bermontininkai (Latvijoje ir Lietuvoje jų kariuomenėje buvo apie 50 000 žmonių). 1919 09 prasidėjo bermontininkų ir Lietuvos kariuomenės susidūrimai. 1919 10–11 jie užėmė Biržus, Kuršėnus, Radviliškį, Šiaulius, Linkuvą, Raseinius, Jurbarką. 1919 10 09 visoje šalyje buvo paskelbta karo padėtis, 10 12 sudarytas frontas (vadas pulkininkas leitenantas K. Ladyga). Lietuviai savo veiksmus derino su latviais, veikė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos teritorijoje. 1919 11 11 prie Rygos bermontininkams lemiamą smūgį sudavė Latvijos kariuomenė, per 1919 11 21–22 Radviliškio kautynes Lietuvos kariuomenė užėmė Radviliškį, 11 23 bermontininkus apsupo Šiauliuose (Šiaulių operacija). Nuo visiško sumušimo juos išgelbėjo Antantės misija – pareikalavo leisti bermontininkams pasitraukti į Vokietiją.
Iš bermontininkų paimtas karo grobis iš Radviliškio vežamas į Kauną (1919; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Evakuacija vyko lėtai, todėl 11 27 Lietuvos kariuomenė ėmė žygiuoti pirmyn, 12 07 užėmė Šiaulius, kitas Lietuvos teritorijas. Tautų Sąjungos reikalavimu ir Lietuvos kariuomenės spaudžiami iki 12 15 bermontininkai pasitraukė į Rytų Prūsiją.
Kovos su Lenkija prasidėjo 1919 pavasarį, nedidelių susidūrimų būta ir veržiantis bermontininkams. Naudodamasi Lietuvos kariuomenės silpnumu ir jos kovomis su Sovietų Rusijos kariuomene 1919 04 19 Lenkijos kariuomenė užėmė Vilniaus kraštą. Kilusį ginkluotą konfliktą Paryžiaus taikos konferencija (1919 01 18–1920 01 21; joje Lietuvos delegacijai nebuvo leista dalyvauti lygiomis teisėmis su Lenkijos delegacija) siūlė spręsti taikiai ir bendru frontu stoti prieš Sovietų Rusijos kariuomenę. Nepaisydama Antantės Aukščiausiosios Tarybos sprendimu prancūzų specialiosios karo misijos nustatytų laikinųjų demarkacijos linijų (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos) Lenkija pradėjo puolimą Alytaus ir Kaišiadorių kryptimis. Sukilimą Lietuvoje rengė Lenkų karinė organizacija. 1920 viduryje fronto linija sustojo ties Žiežmariais, Molėtais, Širvintomis.
Penktojo pėstininkų pulko kariai lenkų fronte prie Vievio (1920 10; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1920 07 12 Maskvoje pasirašius Lietuvos–Sovietų Rusijos taiką Lietuva įgijo tam tikrą saugumą rytuose: Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, neutralumą, teritoriją su sostine Vilniumi. Lietuvos rytinė siena atitiko Antantės Aukščiausiosios Tarybos rekomenduotą Lenkijos rytinę sienos liniją (Kazėnai, Pastovys, Medilo ir Naročiaus ežerų rytinės pakrantės, Nemuno ir Svisločiaus upės). Lietuvai turėjo atitekti Trakų, Švenčionių, Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Gardino apskritys.
Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą (1919–21) Lenkija 1920 07 04 Lietuvą pripažino de facto, Vakarų valstybių spaudžiama sutiko atitraukti savo kariuomenę už Curzono linijos. Lenkijos kariuomenės paliktą Vilniaus miestą užėmė Sovietų Rusijos kariniai daliniai. 1920 08 27 Vilnius pagal 1920 07 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo perduotas Lietuvai. 1920 08 prie Varšuvos pralaimėjimą patyrusiems Sovietų Rusijos kariniams junginiams traukiantis po nesėkmingų Lietuvos ir Lenkijos atstovų derybų Kaune 1920 08 tarp šių valstybių kariuomenių prasidėjo kariniai veiksmai. Per 1920 08–10 mūšius Suvalkų krašte (Seinų–Augustavo operacija) Lietuva patyrė daug nuostolių (neteko 400 karių, šarvuoto traukinio Gediminas), buvo priversta pasitraukti iš lietuvių etninių žemių. Be to, Lenkijos kariuomenė užėmė Perloją, Eišiškes, Varėnos geležinkelio stotį.
Trečiojo pėstininkų pulko kulkosvaidininkas apkasuose Nepriklausomybės karo fronte prie Vievio (1920 ruduo; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Lietuvos kariuomenės artilerijos brigados kariai per paskutinį mūšį lenkų fronte ties Širvintomis (1920; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1920 10 07 Lietuva ir Lenkija Suvalkų sutartimi susitarė nustatyti naują demarkacijos liniją (kaip skiriamoji riba buvo pripažinta Curzono linija) ir Tautų Sąjungos reikalavimu prie jos nutraukti karo veismus. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo priskirti Lietuvai. Jau tada Lenkija planavo pulti Vilnių. 1920 10 08 Vilnių iš rytų pusės puolė ir 10 09 užėmė generolo L. Żeligowskio (jis veikė J. Piłsudskio nurodymu) vadovaujama tariamai maištaujanti Lenkijos kariuomenės rinktinė. Paskelbta, kad įkuriamas politinis darinys – Vidurinė Lietuva. Tautų Sąjunga, pasmerkusi šią akciją, netrukus susitaikė su Vilniaus krašto užgrobimu. Ukmergės link pradėjusius veržtis L. Żeligowskio dalinius 11 01 Lietuvos kariuomenė sustabdė Musninkų–Giedraičių–Dubingių ruože, o 11 17 atnaujinusius puolimą sumušė per 11 17–21 Širvintų ir Giedraičių mūšius (Giedraičių mūšis).
Karo veiksmus sustabdžiusios Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos tarpininkavimu 1920 11 29 Lietuvos ir Lenkijos atstovai Kaune pasirašė paliaubų protokolą. Šalys 3 km atitraukė savo karinius dalinius, 6 km ruožas paskelbtas neutralia zona. Vilnius liko lenkų okupuotas. 1922 01 08 Lenkijos karinės okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte išrinktas Vidurinės Lietuvos seimas 02 20 priėmė nutarimą jungtis prie Lenkijos (sprendimą patvirtino Lenkijos Seimas). 1923 03 15 Ambasadorių konferencija Vilnių ir Vilniaus kraštą priskyrė Lenkijai. Lietuva nepripažino savo rytinių teritorijų aneksijos ir iki 1938 su Lenkija nepalaikė diplomatinių santykių.
Manoma, tiksliausiais Karių kapams tvarkyti komisijos duomenimis, per Nepriklausomybės karą kovose su Sovietų Rusijos kariuomene, bermontininkais ir Lenkija žuvo ir mirė nuo žaizdų 1444 kariai, šauliai ir partizanai, 2812 mirė nuo įvairių ligų, 93 karininkai, 2438 kareiviai, 146 šauliai sužeista, 226 kariai dingo be žinios.
L: V. Skorupskis Kovos už Lietuvos laisvę 1914–1934 Kaunas 1934; K. Ališauskas Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 Chicago 1972; A. Rukša Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės Cleveland 1981; V. Statkus Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 Čikaga 1986; S. Raštikis Kovose dėl Lietuvos 2 d. Vilnius 21990; Savanorių žygiai 2 d. Vilnius 21991; G. Surgailis Lietuvos kariuomenės vadai Vilnius 1992; K. Žukas Žvilgsnis į praeitį Vilnius 1992; V. Lesčius Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 m. Vilnius 2001.
1558