Neprisijungusiųjų šalių konferencijos

Neprisijùngusiųjų šali konfereñcijos vyksta kas 3 metai (lentelė). Šalies, kurioje vyksta konferencija, valstybės ar vyriausybės vadovas 3 metus vykdo Neprisijungusiųjų šalių judėjimo pirmininko pareigas. Belgrado konferencijoje (1961 09 01–06) dalyvavo 25 valstybių vadovai ir 3 valstybių stebėtojai. Svarstyta šie klausimai: kolonializmo panaikinimas, visuotinis ir visiškas nusiginklavimas, taikus sambūvis, Jungtinių Tautų struktūra ir reikšmė; priimti pareiškimai dėl karo grėsmės, taikos išsaugojimo, paskelbtos deklaracijos dėl neprisijungimo principų. Kairo konferencija (1964 10 05–10) pasmerkė kai kurių valstybių kišimąsi į kitų valstybių vidaus reikalus. Konferencija paragino visas valstybes prisidėti prie atominio ginklo bandymų uždraudimo sutarties (1963), pritarė branduolinių bandymų uždraudimui visose sferose. Lusakos konferencija (1970 09 08–10) patikslino ir papildė neprisijungimo politikos principus, priėmė deklaraciją dėl taikos, nepriklausomybės, ekonomikos plėtros, bendradarbiavimo ir tarptautinių santykių sudemokratinimo, pareikalavo išvesti Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenę iš Vietnamo, Izraelio – iš okupuotų arabų teritorijų. Alžyro konferencija (1973 09 05–09) pabrėžė neprisijungusiųjų šalių politikos įtaką tautų kovai dėl visuotinės taikos ir tarptautinio bendradarbiavimo, pritarė kiekvienos šalies teisei kontroliuoti savo gamtos turtus, pasmerkė apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje. Kolombo konferencija (1976 08 16–19) teigiamai įvertino Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (1975) rezultatus, paragino nedelsiant nusiginkluoti, sustiprinti kovą dėl politinės ir ekonominės nepriklausomybės, pabrėžė būtinumą panaikinti kolonializmą, neokolonializmą, kitas išnaudojimo formas. Havanos konferencija (1979 09 03–09) pasmerkė kai kurių didžiųjų valstybių paramą Pietų Afrikos rasistiniams režimams, pabrėžė, kad Palestinos išsivadavimo organizacija yra vienintelė teisėta Palestinos arabų atstovė. Delio konferencija (1983 03 07–12) akcentavo būtinumą pertvarkyti tarptautinius ekonominius santykius ekonomiškai silpnesnių šalių naudai, nutraukti ginklavimosi varžybas, suteikti apsisprendimo teisę Namibijai, panaikinti apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje, įgyvendinti Palestinos arabų teisę sukurti savo valstybę. Hararės konferencija (1986 09 01–06) svarstė Irako–Irano konfliktą ir paragino abi kariaujančias puses nutraukti karo veiksmus, Sovietų Sąjungą – išvesti kariuomenę iš Afganistano. Džakartos konferencija (1992 09 01–07) vyko pasibaigus Šaltajam karui. Joje dalyvavo ir kai kurios buvusiose Jugoslavijos ir SSRS teritorijose susikūrusios naujos valstybės. Konferencija pritarė Jungtinių Tautų reformai, Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių įtakos joje stiprinimui. Cartagenos konferencija (1995 10 18–20) akcentavo būtinumą koordinuoti neprisijungusiųjų šalių politiką Europos Sąjungos ir Didžiojo septyneto atžvilgiu, paragino Vakarų valstybes spręsti įsisenėjusias Šiaurės ir Pietų problemas. Durbano konferencija (1998 09 02–03) akcentavo, kad bipolinės pasaulio sistemos žlugimas ir vienpolės susiformavimas padidino pasaulyje nestabilumą, pritarė Jungtinių Tautų reformai, atominiam nusiginklavimui, skolų Trečiojo pasaulio šalims sumažinimui. Kvala Lumpūro konferencija (2003 02 20–25) domėjosi Irako ir Šiaurės Korėjos klausimais. Konferencija Šiaurės Korėjai pasiūlė prisijungti prie atominio ginklo neplatinimo sutarties. Havanos konferencijoje (2006 09 11–16) dalyvavo 121 valstybės vadovas ir 15 valstybių stebėtojų atstovai. Konferencija pasmerkė Izraelio įsiveržimą į Libaną ir išreiškė susirūpinimą padėtimi Palestinoje, pritarė kiekvienos valstybės teisei naudoti atominę energiją taikiems tikslams, pasmerkė terorizmą.

*VII konferencija turėjo būti surengta 1982 Bagdade, bet dėl 1980–88 Irako–Irano karo jos vieta ir data buvo pakeistos