Neptūnas

Neptūnas (fotografuota iš erdvėlaivio Voyager 2)

Neptūnas (fotografuota iš erdvėlaivio Voyager 2)

Neptūnas

Neptnas (Neptunus), plika akimi nematoma planeta milžinė, ketvirtoji pagal skersmenį, trečioji pagal masę, paskutinė (aštuntoji) pagal nuotolį nuo Saulės. Vidutinis nuotolis nuo jos 4495,06 mln. km (30,047 au). Skrieja orbita, kurios ekscentricitetas 0,011, posvyris į Žemės orbitos plokštumą 1,77°. Vidutinis orbitinis greitis 5,43 km/s. Saulę apskrieja per 164,79 metų. Neptūno regimasis paviršius – storo debesų sluoksnio viršus. Pusiaujinis skersmuo 49 528 km (3,883 Žemės skersmens), ašigalinis – 48 682 km. Kampas tarp Neptūno pusiaujo ir orbitos plokštumų 28,32°. Apie ašį apsisuka per 16,11 h. Neptūno masė 1,0243·10²⁶ kg (17,147 kartų didesnė už Žemės masę), vidutinis tankis 1638 kg/m³. Atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio (80 % tūrio), helio (19 %), metano (teikia planetai melsvą atspalvį), etano. Debesys susidarę iš amoniako, vandens, amonio hidrosulfido, metano kristalėlių. Temperatūra debesų paviršiuje 55 K. Geometrinis albedas 0,41. Atmosfera labai aktyvi: atsiranda ir dingsta didelės tamsios ir šviesios dėmės – milžiniški sūkuriai. Neptūne siaučia uraganiniai vėjai, stipriausi Saulės sistemoje, jų greitis vietomis siekia 400–700 m/s.

Tokia stipri atmosferos cirkuliacija siejama su vidinės šilumos srautu: Neptūnas išspinduliuoja 2,5 karto daugiau energijos negu jos gauna iš Saulės. Pagal Neptūno modelius apie 5000 km storio atmosfera laipsniškai pereina į apie 8000 km storio vandens, amoniako ir metano ledo sluoksnį, po šiuo yra branduolys iš ledo ir uolienų. 75 % Neptūno masės sudaro ledas, 20 % akmenys, 5 % dujos. Centre temperatūra – 7000 K, slėgis – 8·10¹¹ Pa. Neptūno magnetinio lauko, silpnesnio negu Žemės, ašis su sukimosi ašimi sudaro 46,9° kampą ir eina už 13 500 km nuo planetos centro. Vyksta poliarinės pašvaistės. Žinoma (iki 2018) 14 Neptūno palydovų. Neptūnas turi žiedų sistemą (atskiriami 6 žiedai), sudarytą iš labai tamsių dulkelių. Išoriniame (Adamso) žiede matyti keli neaiškios kilmės lanko formos sutankėjimai.

Neptūną 1846 atrado J. G. Galle toje dangaus sferos vietoje, kurią iš Urano orbitos trikdymų apskaičiavo J. C. Adamsas ir U. J. J. Le Verrier. 1989 tyrė erdvėlaivis Voyager 2.

1

*skrieja priešinga kryptimi

906