neptūnzmas (pagal senovės romėnų jūrų valdovo Neptūno vardą), uolienų kilmės hipotezė, teigianti, kad uolienos susidarė iš vandenyje išsikristalizavusių arba mechaniškai nusėdusių nuosėdų. Pirmiausia cheminės kristalizacijos būdu pirminiame vandenyne (sėmusiame visą Žemę) susidarė kristalinės uolienos. Vėliau virš jų susidarė sluoksniuotos (t. y. nuosėdinės) uolienos, kuriose yra fosilijų − tai mechaninės pasaulinio tvano nuosėdos. Ugnikalniai ir vulkaninės uolienos esą susidariusios dėl požeminių gaisrų (anglies degimo gelmėse). Paneigdama Žemės tektoninius judesius, neptūnizmo hipotezė teigia, kad Žemė yra stabili, dabartinis Žemės reljefas susiformavo kartu su nuosėdinėmis uolienomis ir nepakito iki šių dienų. Neptūnizmas išreiškė naujųjų amžių gamtotyros mechanicizmą.
Ši hipotezė buvo populiari 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. Žymiausi jos teoretikai: A. G. Werneris (Vokietija), Jeanas André Delucas (Prancūzija), Richardas Kirwanas (Didžioji Britanija). Neptūnizmo hipotezė priešinga plutonizmo hipotezei. 19 a. 3 dešimtmetyje, kai buvo įrodyta vulkaninė bazalto kilmė, moksliškai pagrįstos magminių ir nuosėdinių uolienų sąvokos, neptūnizmas prarado reikšmę.