nepuolimo principas

nepuolmo prncipas, vienas pagrindinių visuotinai pripažintų šiuolaikinės tarptautinės teisės principų – valstybių pareiga tarptautiniuose santykiuose nenaudoti jėgos ir negrasinti jėga. Įsigalėjo tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, pakeitė iki tol tarptautinėje teisėje pripažintą valstybių teisę į karą ginant savo interesus. Nepuolimo principas pirmą kartą įtvirtintas 1928 Kelloggo‑Briand’o pakte, kuris pasmerkė karą kaip būdą tarptautiniams ginčams spręsti ir uždraudė jį kaip nacionalinės politikos priemonę. Agresyvaus karo draudimas vėliau taip pat įtvirtintas įvairių valstybių dvišalėse nepuolimo sutartyse, po Antrojo pasaulinio karo – Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų įstatuose ir nuosprendžiuose. 1945 nepuolimo principas įrašytas į Jungtinių Tautų įstatus kaip jėgos naudojimo ir grasinimo jėga draudimo principas, pagal kurį tarptautiniuose santykiuose valstybės neturi teisės ne tik vykdyti ginkluotą agresiją, bet ir grasinti jėga, propaguoti agresyvų karą, vykdyti represijas panaudojant karines pajėgas taikos metu (pavyzdžiui, kitos valstybės jūrų ar oro uostų blokadą), organizuoti ireguliarias pajėgas ar ginkluotas gaujas įsiveržti į kitos valstybės teritoriją, remti kitose valstybėse vykdomus pilietinio karo ar teroro aktus. Ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę gali būti teisėtas tik savigynos tikslais ar Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimu, jeigu iškyla grėsmė taikai, pažeidžiama taika ar įvykdomas agresijos aktas.