nepusiáusvirasis vỹksmas, fizikinės makroskopinės sistemos ir (arba) aplinkos būsenos kitimas, kurio metu sistema būna bent vienos nepusiausvirosios būsenos. Tai, pvz., šilumos laidumas, difuzija, laisvasis ir adiabatinis dujų plėtimasis. Svarbiausias nepusiausvirojo vyksmo požymis – pernaša sistemoje: pernešama energija, medžiaga, elektros krūvis ir kita, o per pusiausvirąjį vyksmą pernašos nebūna. Nepusiausvirąjį vyksmą kiekybiškai apibūdina pernašos srauto tankis, pvz., šilumos srauto, medžiagos srauto, elektros krūvio srauto tankis. Jei su aplinka sąveikaujančioje sistemoje pernašą sukėlusios jėgos (temperatūros, koncentracijos, elektrinio potencialo gradientai) laiko atžvilgiu nekinta, nepusiausvirasis vyksmas ilgainiui tampa nuostovus: sistemos būsena daugiau nekinta, bet joje vyksta pernaša, apibūdinama nuo laiko nepriklausančiu srautų tankiu. Šiuo atveju sistemos būsenos pastovumą palaiko besikeičianti aplinkos būsena. Kai sistema izoliuota, nepusiausvirojo vyksmo metu sistemos entropija didėja, o pernašos reiškiniai ilgainiui išnyksta ir sistema pereina į pusiausvirąją būseną, kurioje galimi tik pusiausvirieji vyksmai. Jei tarp sistemos ir aplinkos vyksta šilumos mainai, sistemoje entropija kinta dėl vidinių šaltinių sukurto entropijos kiekio, kuris visada yra teigiamasis dydis, ir per sistemą ribojantį paviršių pernešto entropijos kiekio, kuris gali būti ir teigiamasis, ir neigiamasis. Dėl to visa sistemos entropija per nepusiausvirąjį vyksmą gali ir mažėti. Nuostoviojo nepusiausvirojo vyksmo metu per vienetinę trukmę vienetinio tūrio sistemos dalyje vidinių šaltinių sukurtas entropijos kiekis yra mažiausias. Kiekvienas savaiminis nepusiausvirasis vyksmas yra negrįžtamasis vyksmas. Tam tikromis sąlygomis teoriškai nepusiausvirąjį vyksmą galima apibūdinti nepusiausvirųjų vyksmų termodinamikos, bendruoju atveju – statistinės fizikos šakos – statistinės fizikinės kinetikos – metodais.
2469